Mikrocirkuliacija yra kraujotakos sistemos atšaka ir susijusi su kraujo tekėjimu mažose kraujagyslėse. Tai prieštarauja makrocirkuliacijai, kuri yra susijusi su kraujo tekėjimu didesniuose kraujagyslėse, pavyzdžiui, venose ir arterijose. Kraujagyslės, susijusios su mikrocirkuliacija, yra kapiliarai, nes mikrocirkuliacija yra gyvybiškai svarbi kapiliarų, audinių ir ląstelių jungtis. Kraujo tekėjimas reiškia, kad viena ląstelė ir audiniai gauna maisto ir deguonies, o tai lemia bendrą organų ir audinių, pavyzdžiui, odos, sveikatą.
Mikrocirkuliacijos tinklas yra tarp venulių ir arteriolių. Venulės yra mažos venos, į kurias kraujas patenka iš kapiliarų po to, kai jie paskirstomi į organus ir audinius. Kraujas iš venulių patenka į didesnes venas, kurios jas nuneša į širdį. Kai kraujas teka į širdį, jis surenka atliekas, tokias kaip anglies dioksidas, kurios turi būti pašalintos iš organizmo. Iš širdies kraujas išnešamas arterijomis, esant aukštam slėgiui, susijusiam su širdies siurbimu.
Šis kraujas ilgainiui patenka į mažas arterijas, žinomas kaip arterioles, kurios nusodina kraują į kapiliarus, kad padėtų audiniams ir organams, užbaigiant mikrocirkuliacijos ratą. Mikrocirkuliacija taip pat leidžia keistis arba perkelti kitas medžiagas tarp kraujo ir audinių. Pavyzdžiui, jis tarnauja kaip transporto priemonė, pernešanti vaistus, elektrolitus ir gliukozę.
Kiti objektai, pernešami į audinius per mikrocirkuliaciją, yra vandens molekulės, kurios gali pereiti iš kapiliaro į audinius, nes yra mažesnės už kapiliarų sienelių poras. Šis procesas žinomas kaip vandens laidumas. Elektrolitai prasiskverbia ir per kapiliarų sieneles. Deguonies perdavimas iš kapiliarų į audinius taip pat vyksta per kapiliarų sieneles, kurios tuo pačiu būdu surenka anglies dioksidą, kurį jis išneša iš audinių ir organų įvairiose kūno vietose.
Kraujagyslės būna įvairių formų ir dydžių – nuo arterijų ir venų iki kapiliarų. Kapiliarai yra smulkus giliai kūne esančių kraujagyslių tinklas, paskirstantis kraują į audinius ir organus. Dėl mažo kapiliarų dydžio juos lengva išsidėstyti praktiškai visose kūno vietose, įskaitant sritis su labai plona oda, pavyzdžiui, akių vokuose. Tai leidžia jiems aprūpinti audinius ir atskiras ląsteles maistinėmis medžiagomis ir deguonimi, pernešamu kraujyje.