Milesas Davisas kartais apibūdinamas kaip didžiausia džiazo ikona. Kiti jį vadina muzikiniu vizionieriumi arba tiesiog vienu didžiausių kada nors gyvenusių džiazo žaidėjų. Jo grojimas toks aiškus ir gražus, kad kai kas jį apibūdino taip, tarsi jo trimitas dainuotų.
1926 m. Rytų Sent Luise gimęs Milesas Davisas buvo kilęs iš pasiturinčios šeimos. Jo senelis buvo pirmasis juodaodis žemės savininkas Arkanzase, o Mileso tėvas buvo sėkmingas stomatologas ir lenktyninių žirgų augintojas. Jaunasis Milesas Davisas buvo geras, nors ir ne išskirtinis, trimitininkas.
Mokydamasis vidurinėje mokykloje Davisas tobulino savo amatą ir gastroliavo su Billy Eckstine’o grupe. Tada jis persikėlė į Niujorką apsimesdamas, kad ketina studijuoti Julliard muzikos mokykloje. Iš tikrųjų jis pradėjo groti su Charlie Parkeriu ir Dizzy Gillespie, trejus metus tapdamas Charlie Parkerio grupės trimitininku.
Iki 1949 m. Milesas Davisas vadovavo savo grupei. Jis nutraukė tradiciją į savo grupę įtraukdamas muzikantus, grojančius neįprastais instrumentais, tokiais kaip tūba ir ragas. Gimė subtilesnis džiazo stilius. Žinomas kaip Cool Jazz, devynių dalių muzikinė apranga arba nonet padarė įtaką daugeliui muzikantų, visų pirma vakarinėje Amerikos pakrantėje. Albumas „Birth of the Cool“ tapo akimirksniu hitu.
1955 m. Davisas suvaidino triumfuojantį pasirodymą Niuporto džiazo festivalyje. Nuolat improvizuodamas ir keisdamas savo muzikinį stilių Milesas Davisas dirbo su Herbie Hancocku, Johnu Coltrane’u, Cannonball Adderly ir daugeliu kitų didžiulių džiazo pasaulio vardų. 1959 m. Davisas įrašė revoliucinį albumą „Kind of Blue“.
Mileso Daviso naudojama technika, kuri išskyrė jį iš kitų trimitininkų, buvo tarpų naudojimas. Savo solo jis naudojo tylias erdves, kad sukurtų laisvesnį garsą. Jis taip pat grotų žemesniu registru, kad sukurtų gražų toną. Nuo šauniojo džiazo iki džiazo sintezės ir fanko Mileso Daviso muzika nuolat vystėsi.
Kaip ir daugelis kitų džiazo muzikantų, Milesas Davisas turėjo savo asmeninių demonų dalį. Jis nugalėjo heroino ir kokaino įprotį vien tik valios jėga. Davisas taip pat sirgo daugybe sunkių ligų ir kartą vos nemirė automobilio avarijoje. Kiekvieną kartą, iki pat mirties 1991 m., Davisas kovojo ir grįžo prie savo vienos aistros – muzikos.