Mimas yra tylus menas vaidinti sceną arba išreikšti jausmus gestais ir veido išraiškomis. Nors daugelis žmonių galvoja apie prancūzus, kai galvoja apie šį meną, mime kaip pramoga atsirado dar senovės graikai ir romėnai. Tada jis buvo populiarus Italijoje, kol nepasiekė Prancūzija, nors Prancūzijoje buvo toks populiarus, kad buvo steigiamos mokyklos ir sekė didžiųjų prancūzų mimų tradicijos. Šiuolaikinė Amerikos mimė labai skiriasi nuo prancūziškos versijos.
Senovės Graikijos aktoriai dėvėjo kaukes ir tūkstančiams žmonių Atėnų Dioniso teatre vaidino kasdienės veiklos scenas ir dramatiškus, į personažus orientuotus mimus, vadinamus „hipotezėmis“. Romėnai atnešė šią meno formą į Italiją po to, kai užkariavo Graikiją. Į Paryžių jis atkeliavo 1811 m., kai atvyko bohemietis Jeanas Gaspardas Batiste’as Deburau, keliaujančios akrobatų šeimos sūnus.
Deburau liko Prancūzijoje ir išplėtojo senovinį mimikos meną į labiau nušlifuotą ir išraiškingesnę šiuolaikinę versiją, kuri tebeegzistuoja ir šiandien. Garsiausias jo personažas buvo meilės pasiilgęs Periotas. Jacques’as Copeau, Charlesas Dullinas, Etienne’as Decroux ir Jeanas-Louisas Barrault yra gerai žinomi mene po Pirmojo pasaulinio karo.
Gerai įvertintame 1945 m. prancūzų filme „Les enfants du paradis“, kuriame vaidino Barrault ir Decroux, buvo pasakojama išgalvota Deburau kūrybos istorija nuo jo pradžios Paryžiuje. Garsusis prancūzų mimas Marcelis Marceau buvo Decroux mokinys. Kaip ir Duburau filme „Perriot“, Marceau personažui Bipui daugiausia sėkmę lėmė, tačiau kartais gyvenimas jam pasisekdavo. Bipas dėvėjo gėlytę ant cilindro ir trumpą paltą. Marceau kūryboje buvo nebyliojo kino žvaigždžių, tokių kaip Charlie Chaplin, įtaka ir Marceau buvo labai originalus ir meistriškas meno formoje.
Mime yra du pagrindiniai tipai: abstraktus ir pažodinis. Abstrakti mimika dažnai neturi siužeto ar pagrindinio veikėjo, o veikiau yra jausmo išraiška, naudojama interpretacinėms mintims apie rimtą temą sukelti. Pažodinė mimika dažnai yra komiška arba naudojama istorijai papasakoti. Gestai ir vaizdai rodo aiškų ir paprastai linksmą pasakojimą apie konfliktą, su kuriuo susiduria pagrindinis veikėjas.
Galimi daug abiejų tipų derinių, taip pat paplitę pantomimos judesiai. Pantomima yra judesio ir gesto naudojimas pasakojant istoriją, dažniausiai komiškai ir yra pažodinis tipas. Senovės graikai ir romėnai savo pasirodymuose naudojo pantomimos šokius.
XX amžiuje mimas buvo įtrauktas į vodevilius, cirkus ir muzikos sales. Amerikos komikai, tokie kaip Dickas Van Dyke’as ir Red Skelton, garsėjo tuo, kad įtraukė tai į savo šnekamąjį darbą. Paulas J. Curtisas 20 m. įkūrė meno formą, žinomą kaip „American Mime“.
„American Mime“ derina vaidybą, pjesių rašymą ir pantomimos šokį ir labai skiriasi nuo prancūziškos versijos. Curtisą sužavėjo tylusis prancūzų mimo aspektas, bet norėjosi, kad vaidyba ir šokis būtų ryškesni. Jis yra Amerikos mimų teatro Niujorke įkūrėjas ir direktorius.