Minkštasis gomurys, dar vadinamas raumeniniu gomuriu arba velumu, yra burnos dangčio dalis už kietojo gomurio. Jis skiriasi nuo kietojo gomurio tuo, kad jame nėra kaulo. Ši sritis yra burnos gale, šalia gerklės.
Skirtingai nuo kietojo gomurio, minkštasis gomurys gali judėti. Jį sudaro raumenys, padengti gleivine, ir gali uždaryti nosies kanalus iš burnos atitraukdami ir pakeldami. Šis veiksmas naudojamas ryjant ir čiaudint, kad išskyros iš nosies nepatektų į burną.
Velumo kėlimo veiksmas taip pat naudojamas kalboje norint sukurti nosies garsus, tokius kaip angliški „m“ ir „n“. Kai kuriose kalbose, įskaitant prancūzų, taip pat skiriami žodiniai balsiai, sukuriami nuleidus velumą, ir nosiniai balsiai, ištraukiami ir pakeliami. Minkštasis gomurys taip pat svarbus kalbos garsams, skleidžiamiems pakėlus liežuvio kūną, kad jis atitiktų minkštąjį gomurį. Šie garsai, žinomi kaip velarai, apima angliškus „k“ ir „g“.
Minkštajame gomuryje yra penki raumenys. Du – levator veli palatini ir tensor veli palatini – daugiausia atsakingi už rijimą. Dar du, palatoglossus ir palatopharyngeus, daugiausia padeda kvėpuoti. Penktasis raumuo, musculus uvulae, yra atsakingas už uvulos judėjimą.
Uvula yra nedidelė jungiamojo audinio struktūra ir kai kurie raumenys, nusileidžiantys iš užpakalinės minkštojo gomurio dalies. Jis veikia su minkštuoju gomuriu, kad prireikus uždarytų nosies kanalus iš burnos ertmės. Uvula taip pat aktyviai formuoja kalbos garsus, vadinamus uvularais, kurių anglų kalboje nėra, tačiau jie labai paplitę kitose kalbose, įskaitant hebrajų, arabų ir vokiečių kalbas. Uvula yra atsakinga už knarkimą ir daugeliui žmonių ją palietus sukuria stiprų dusulio refleksą. Jis gali būti naudojamas vėmimui sukelti, pavyzdžiui, netyčia prarijus toksinų.