Miranda yra Urano mėnulis, mažiausias ir slapčiausias. Miranda yra maždaug 1/8 mūsų mėnulio dydžio, 290 mylių skersmens (235.8 km), bet vis tiek sferinė. Miranda yra neįprasta tarp Saulės sistemos palydovų, nes ryškiausiai matomi ne krateriai, o dantytas ir uolėtas reljefas, įskaitant daugiau nei trijų mylių aukščio skardį. Miranda atrodo panašiai kaip golfo kamuoliukas, įdėtas į maišytuvą. Šį mėnulį pirmą kartą atrado Gerardas Kuiperis 1948 m.
Žiūrint iš Žemės ir kosminių teleskopų, Miranda atrodo kaip neryškus taškas, tačiau 1986 m. sausį zondas „Voyager 2“ praskriejo pro šalį ir pateikė mums išsamias nuotraukas, kurios dabar yra standartinės astronomijos knygų skyriuose apie Mirandą.
Miranda yra geologiškai aktyviausias Urano sistemos mėnulis ir anksčiau buvo daug aktyvesnis. Be didžiulių uolų, jį kerta daugybė kanjonų ir iškilimų, vadinamų vainikėliais. Tikėtinas Mirandos geologinės veiklos šaltinis yra potvynių ir atoslūgių atšilimas, kurį sukelia jos ekscentrinė orbita.
Miranda neįprasta, nes yra vienas iš vienintelių kūnų Saulės sistemoje, kurio ašigalių skersmuo yra ilgesnis nei pusiaujo skersmuo. Tikėtina, kad tai lėmė intensyvi geologinė veikla ir praeityje įvykęs vidinis pertvarkymas. Kita teorija teigia, kad Miranda praeityje patyrė milžinišką smūgį, dėl kurio ji buvo susprogdinta į gabalus, kurios vėliau pasikeitė nuo abipusio gravitacinio potraukio. Teigiama, kad jos keteros turi „pjūklo danties“ raštą.
Esant keturiems laipsniams, Mirandos orbitos polinkis yra maždaug 10 kartų didesnis nei kitų Urano palydovų ir yra visiškai neįprastas kūnui, kuris skrieja taip arti savo pagrindinės planetos.
Mirandos pabėgimo greitis yra 0.19 km/s arba 425 mylių per valandą. Greitas reaktyvinis ar keleivinis lėktuvas galėtų pakilti į kosmosą, jei jame būtų atmosfera.
Kai kurie planetos mokslininkai Mirandą pavadino „keisčiausiu Saulės sistemos mėnuliu“.