Mirizzi sindromas yra reta tulžies akmenligės komplikacija. Kai tulžies akmenys blokuoja bendrą kepenų lataką ir taip neleidžia tulžies nutekėti iš kepenų, gali išsivystyti gelta. Mirizzi sindromas pasireiškia maždaug 0.1 procento pacientų, sergančių tulžies akmenų liga, todėl jį gali būti sunku diagnozuoti be tinkamų vaizdo tyrimų. Jei Mirizzi sindromas neaptinkamas anksti, jis gali sukelti sergamumą ar mirtį. 1948 metais pirmasis sindromą aprašė Argentinos gydytojas Pablo Luisas Mirizzi.
Kepenys valo organizmo aprūpinimą krauju ir pašalina iš jų atliekas bei toksinus. Šios atliekos vadinamos tulžimi. Tulžies pūslė yra organas, kuris kaupia tulžį tol, kol organizmas gali ją panaudoti riebalams ir cholesteroliui skaidyti virškinimo sistemoje. Kai tulžies akmuo blokuoja tulžies nutekėjimą į tulžies pūslę, tulžis įstringa kepenyse. Kūno nesugebėjimas nusausinti tulžies gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų dėl toksinų kaupimosi, todėl gali būti svarbu tiksliai nustatyti problemą.
Gali nebūti nuoseklių ar unikalių klinikinių požymių, leidžiančių atskirti Mirizzi sindromą nuo kitų dažniau pasitaikančių obstrukcinės geltos formų. Tai netgi gali būti klaidingai interpretuojama kaip rimtesnė liga, tokia kaip kasos vėžys arba cholangiokarcinoma – tulžies latakų vėžys. Jei yra, simptomai gali būti cholecistitas, staigus tulžies pūslės uždegimas; gelta, gelsva odos dėmė dėl negyvų raudonųjų kraujo kūnelių kaupimosi organizme; arba padidėjęs bilirubino kiekis, kurį galima ištirti paimant kraują.
Kai pacientas nereaguoja į įprastus tulžies akmenligės gydymo būdus, galima įtarti Mirizzi sindromą. Sonograma, kompiuterinė ašinė tomografija (CT) ir magnetinio rezonanso cholangiopankreatografija (MRCP) yra įprasti pradiniai tyrimai. Tačiau endoskopinė retrogradinė cholangiopankreatografija (ERCP) paprastai yra veiksmingiausia diagnozuojant Mirizzi sindromą ir paprastai pateikia išsamiausią informaciją apie užsikimšimą ir bet kokius anomalijas.
Mirizzi sindromo gydymas paprastai yra chirurginis. Paprastai pašalinama tulžies pūslė arba rekonstruojamas bendras tulžies latakas. Atvira operacija parodė gerus trumpalaikius ir ilgalaikius rezultatus. Tačiau buvo įrodyta, kad laparoskopinės operacijos padidina mirtingumą. Endoskopinis gydymas gali būti alternatyva didelės rizikos pacientams, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonėms arba tiems, kurie turi daug fizinių negalavimų.
Kiti gydymo būdai gali apimti ERCP – procedūrą, kuri derina endoskopiją ir fluoroskopiją, taip leidžiant labai detaliai matyti užsikimšimą. Taip pat gali būti naudojama litotripsija, kuri apima smūginių bangų naudojimą akmenims išstumti arba ištirpinti. Ankstyva diagnozė dažnai turi didelę įtaką prognozei, nors gydytojai paprastai turėtų būti informuoti apie bet kokius pasikartojančius ar lėtinius simptomus.