Mirties barškėjimas yra fiziologinis reiškinys, atsirandantis žmogui, kuris yra arti mirties. Mirties barškutis dažnai vaidina svarbų vaidmenį grožinėje literatūroje, o Viktorijos laikų autoriai ypač mėgsta šį reiškinį aprašyti siaubingai išsamiai. Kai pacientui pasireiškia mirties barškėjimas, tai paprastai reiškia, kad jis ar ji yra per 24 valandas nuo mirties. Tačiau tam tikros sveikatos būklės gali sukelti panašius simptomus, todėl labai svarbu tinkamai diagnozuoti, kad būtų užtikrinta, jog nėra kitos pagrindinės priežasties.
Išsivysčius mirties barškėjimui, paciento kvėpavimas pradeda girgždėti, tarsi pacientas gargaliuotų, o triukšmas gali būti panašus į barškėjimą ar plazdėjimą. Šią būklę sukelia seilių ir gleivių kaupimasis gerklėje, per kurias pacientui kvėpuojant bus stumiamas oras. Nors mirties barškėjimas nebūtinai rodo, kad pacientas jaučia diskomfortą, jis gali sukelti nerimą paciento šeimai ir artimiesiems.
Mirties barškėjimas atsiranda dėl to, kad paciento kosulio ir rijimo refleksai yra sutrikę arba jų nėra. Paprastai žmonės reguliariai ryja, kad iš gerklės ištekėtų burnos išskyros, taip pat gali kosėti, kad išsiskirtų gleivės. Žmogui, kuris miršta, tai gali būti neįmanoma, todėl šie skysčiai kaupiasi.
Gydymo pabaigoje gali būti naudojami keli būdai, kaip valdyti mirtiną barškutį. Pacientui gali būti duodama mažiau skysčių, siekiant sumažinti išskyras, tam pačiam tikslui gali būti naudojami ir vaistai. Pavyzdžiui, vietinis atropino naudojimas gerklėje sumažins išskiriamų gleivių kiekį. Taip pat susikaupusiems skysčiams iš gerklės pašalinamas siurbimas.
Kiti požymiai, rodantys, kad pacientas yra baigiamoje mirties stadijoje, gali būti labai pasunkėjęs kvėpavimas su mirties barškėjimu arba be jo, taip pat žandikaulio judesiai, atitinkantys kiekvieną įkvėpimą. Slaugytojai naudoja šiuos simptomus, kad nustatytų pacientą, esantį „aktyvaus mirties“ fazėje, kad galėtų teikti specializuotą priežiūrą ir įspėti šeimos narius apie tai, kad mirtis yra neišvengiama.
Kai atsiranda mirties barškėjimas, tai rodo, kad pacientui pirmiausia turėtų būti teikiama palaikomoji priežiūra, o ne medicininės priemonės, skirtos išvengti mirties. Skausmą malšinantys vaistai gali būti naudojami, jei pacientas patiria skausmingą sveikatos būklę, taip pat gali būti suteiktas psichologinis komfortas – religinės tarnybos, švelnus artimųjų prisilietimas, švelni muzika ir kitos priemonės.