Mirties troškimas yra psichoanalitiko Sigmundo Freudo sukurta koncepcija, kuri yra atsakinga už akivaizdų gyvų būtybių potraukį grįžti į negyvą būseną. Freudas sukūrė šią teoriją kaip priešpriešą „gyvybės instinktui“, kuris yra atsakingas už natūralų potraukį savęs išsaugojimui, malonią patirtį ir dauginimąsi. Tačiau tai yra šiek tiek prieštaringa koncepcija, nes joje daroma prielaida, kad žmonės turi natūralų troškimą, kuris naikina save ir prieštarauja valiai gyventi. Mirties troškimą Freudas išplėtojo kaip paaiškinimą, kaip elgseną, kurią jis matė, kai žmonės tarsi kartoja žalingus ar traumuojančius veiksmus, nepaisant natūralaus gyvybės ir savisaugos instinkto.
Jis taip pat vadinamas Thanatos – graikų mitologijos figūros, susijusios su mirtimi ir mirštančiaisiais, vardu. Pagrindinė mirties potraukio idėja yra ta, kad egzistuoja priešingos jėgos, kurios yra žmogaus prigimties elementas. Viena iš šių dviejų jėgų yra gyvybės instinktas, atsakingas už tai, kad žmonės norėtų gyventi ir daugintis, ir kitaip skatina seksualinius potraukius bei troškimus. Tam priešinga jėga yra mirties potraukis, kuris yra destruktyvi prievarta, kuri dažnai pasireiškia pykčiu, agresija ir smurtu prieš save ar kitus.
Net tarp Freudo požiūrio į psichologiją pasekėjų kyla daug diskusijų dėl mirties potraukio ir jo įtakos žmonijai. Ginčai kyla dėl minties, kad tai natūralus žmogaus mąstymo ir sąmonės aspektas, todėl tokios destruktyvios mintys ir nuostatos taip pat būtų natūralios. Tačiau yra keletas psichologijos tyrinėtojų ir specialistų, kurie mano, kad mirties potraukis yra prasmingas ir mato tam pritarimą žmogaus elgesyje. Depresija gali būti siejama su šia idėja, nes ji gali būti vertinama kaip pykčio ir destruktyvumo išraiška, nukreipta į vidų, o ne į ją jaučiančio asmens išorę.
Freudas mirties potraukio idėją plėtojo vėlesniais savo psichoanalizės metais, kai bandė paaiškinti pastebėtą elgesį. Jis pastebėjo, kad žmonės dažnai išgyvena ar atkuria traumuojančius ir siaubingus išgyvenimus dabartyje, o ne bando juos laikyti praeityje. Laikui bėgant toks elgesys Freudui parodė, kad žmonės turi natūralų polinkį kartoti tam tikrus veiksmus, kurie yra žalingi ir galiausiai prieštarauja naudingesniam gyvenimo instinktui. Toks elgesys buvo mirties potraukio pagrindas, kurį jis laikė regresine jėga žmonių gyvenime, verčiančia juos atgal į ankstesnę negyvą būseną, o ne į gyvenimą ir malonumą.