Mokslas yra žinių rinkimo ir tarpasmeninio bendradarbiavimo rūšis, pagrįsta standartu, vadinamu moksliniu metodu. Tikslas – suformuluoti teorijas, kurios sėkmingai numatytų įvairius reiškinius – nuo rutulio riedėjimo žemyn greičio iki žvaigždės griūties, kai išeikvojamas kuras.
Mokslinis metodas yra pagrindinis hipotezės formavimo ir tikrinimo ciklas. Pirma, mokslininkas iškelia hipotezę apie tai, kaip kažkas veikia. Pavyzdžiui, kad visi objektai vakuume į Žemę krenta vienodu greičiu. Po hipotezės seka testavimas. Mokslininkas turi naudoti vakuuminę kamerą kaip eksperimentinį aparatą, mesti kameroje įvairius objektus ir kuo tiksliau išmatuoti jų kritimo trukmę. Tada mokslininkas palygina rezultatus su pradine hipoteze, pamatydamas, ar jie ją patvirtina, ar prieštarauja. Tačiau tai dar ne viskas – mokslininkas privalo paskelbti savo rezultatus, kad kiti mokslininkai galėtų išbandyti tuos pačius eksperimentus ir įsitikintų, kad rezultatai yra atkuriami.
Atkuriamumas yra pagrindinis gero mokslo veiksnys, nes kartais žmonės rengia eksperimentus taip, kad dirbtinai padidintų tikimybę, kad jų hipotezė bus patvirtinta, arba net sukurs duomenis. Kita pageidaujama mokslinės hipotezės savybė yra falsifikamumas. Jei hipotezė negali būti įrodyta klaidinga, ji nėra mokslinė.
Mokslas skirstomas į tris pagrindines kategorijas: gamtos mokslas, tiriantis gamtos reiškinius, tokius kaip biologija, fizika, chemija, geologija ir kt.; socialiniai mokslai, nagrinėjantys žmones ir mūsų visuomenes, pavyzdžiui, psichologija, sociologija, antropologija ir kt.; ir formalusis mokslas, apimantis matematiką, statistiką ir logiką – ir kyla tam tikrų ginčų, ar formalus mokslas apskritai turėtų būti laikomas mokslu. Visi trys skyriai yra nepaprastai svarbūs ir per pastaruosius kelis šimtmečius neišmatuojamai prisidėjo prie žmonijos žinių ir gerovės.
Kai mokslas naudojamas konkrečioms užduotims ar iššūkiams spręsti, pavyzdžiui, naudojant mokslines žinias apie elektrinius laukus kuriant grandinę, tai vadinama taikomuoju mokslu. Gamtos ir socialiniai mokslai vadinami empiriniais mokslais, nes yra pagrįsti eksperimentavimu, o formalūs mokslai, tokie kaip matematika, yra neempiriniai. Nors kai kurie mokslo filosofai mano, kad teoremų įrodinėjimas yra eksperimentas, dauguma mano, kad matematika nėra empirinė, nes ji neapima jokių realaus pasaulio bandymų.
Moksle svarbu pašalinti šališkumą. Šališkumas įvedamas, kai teoretikas pirmenybę teikia tam tikram eksperimento rezultatui ir sąmoningai ar nesąmoningai keičia eksperimentą, kad jį užtikrintų, arba kai emocinis samprotavimas turi viršenybę prieš loginį samprotavimą. Mokslas turi daug apsaugos priemonių, tokių kaip atkuriamumas ir standartizavimas, siekiant kovoti su šališkumu. Tačiau moksle vis dar vyrauja šališkumas: didžiosios korporacijos kasmet skiria milijardus dolerių mokslininkams ir tikisi, kad jie pateiks išvadas, kurios teigiamai atsispindės donorų verslui ar pramonei. Kai kurie politikai norėtų nekreipti dėmesio į mokslines išvadas, jei jos yra nepatogios jų iš anksto numatytiems planams. Visa tai nereiškia, kad mokslas yra mažiau naudingas nei spėjimas, prietarai ar tikėjimas: tiesiog yra geresni ir prastesni mokslo standartai ir kad norint atlikti gerą mokslą reikia pastangų.