Monodrama – tai teatro spektaklis, kuriame dalyvauja vienas aktorius. Jis panašus į dramatišką monologą tuo, kad žiūrovai tampa vieno veikėjo minčių ir veiksmų liudininkais. Užuot kviesti tam tikrą veikėjo ir jo auditorijos sąveiką, monodrama seka vidinį veikėjo vystymąsi per tam tikrą laikotarpį. Šio tipo spektaklius galima rasti muzikiniame teatre, operoje ir spektakliuose.
Įprasta pasirodymo vienam asmeniui trukmė yra vienas veiksmas arba aplinka. Žiūrovai pagauna akį į vieno veikėjo psichiką ir gyvenimą, bet nemato, kaip tas veikėjas bendrauja su kitais. Kai kurios paralelės su žanru egzistuoja filmų ir televizijos scenarijuose, kur matomi pavieniai veikėjai, apmąstantys savo gyvenimą ir sprendimus. Įprastoje solo pjesėje veikėjo patirtis gali apimti konflikto sprendimą, parodyti veikėjo vystymąsi arba gali būti naudojama nagrinėjant temą, kurią autorius nori perteikti auditorijai.
Kaip žanras monodrama pirmą kartą buvo sukurta Anglijoje Viktorijos laikais. Jis išsivystė iš idėjos parodyti, kaip vienas veikėjas gali būti tyrinėjamas per daugybę savarankiškų įvykių ir veiksmų, o ne sąveikaujant su kitais veikėjais. Tokio tipo draminiuose kūriniuose veikėjas dažnai susiduria su savo veiksmų rezultatais ir atspindi tam tikras nuostatas, suvokimą ir mintis. Šie kūriniai taip pat gali ištirti veikėjo mintis apie galimus būsimus veiksmus, kurie gali būti kulminacijos taškas arba pagrindinės pjesės temos sprendimas.
Kadangi monodramoje tyrinėjamas tik vienas personažas, žiūrovai scenoje mato tik vieną atlikėją. Rekvizitai ir vaizdinės dekoracijos elementai gali būti naudojami ribotai, nes vienas iš spektaklio numatytų efektų yra įtraukti žiūrovus į veikėjo mintis. Vienas veikėjas ir paprastai menkai suplanuotos scenografijos sukuria stipresnį dėmesį ir intymesnę patirtį šiam veikėjui, nors veikėjas nedažnai tiesiogiai kreipiasi į auditoriją.
Monologai nuo monodramos skiriasi tuo, kad personažas ir atlikėjas kalba publikai. Nors monologą taip pat vaidina tik vienas aktorius, paprastai aišku, kad aktorius kalba ne tik su kuo nors. Be to, monologas nebūtinai patalpina veikėją į vieną aplinką, sužadina temą ar lavina veikėjo psichiką. Be to, monologai dažnai yra didesnio spektaklio dalis.
Monodrama gali būti ne tik pateikiama kaip pasakomas, dramatiškas kūrinys, bet ir kaip opera ar miuziklas. Šiose formose vis dar yra vienas veikėjas, tačiau naudojamos natos ir dainos, kad perteiktų išgalvotos būtybės mintis ir istoriją. Kol atlikėjas vaizduoja personažą, vienam asmeniui rodomame dialoge gali būti paminėti ar aprašyti personažai, kurių žiūrovai nemato.