Morfologija yra kalbotyros sritis, orientuota į kalbos žodžių formų ir darybos tyrimą. Morfema yra mažiausias nedalomas kalbos vienetas, išlaikantis prasmę. Kalbos morfologijos taisyklės yra gana taisyklingos, todėl, pavyzdžiui, pirmą kartą pamatęs daiktavardžių morfemas, galima daryti išvadą, kad tai greičiausiai yra susijusi su žodžio morfema.
Kalbant apie morfologiją, yra trys pagrindiniai kalbų tipai: du iš jų yra polisintetinės, tai reiškia, kad žodžiai sudaryti iš sujungtų morfemų. Viena iš polisintetinių kalbų rūšių yra sintezė arba linksniuojama kalba, kai morfemos suspaudžiamos kartu ir proceso metu dažnai labai pasikeičia. Anglų kalba yra geras sintezės kalbos pavyzdys. Kitas polisintetinės kalbos tipas yra agliutinacinė kalba, kurioje morfemos yra susijusios, bet išlieka daugiau ar mažiau nepakitusios – tai rodo daugelis indėnų kalbų, taip pat suahilių, japonų, vokiečių ir vengrų kalbos. Kitame spektro gale yra analitinės arba izoliuojančios kalbos, kuriose didžioji dauguma morfemų išlieka nepriklausomi žodžiai – mandarinų kalba yra geriausias to pavyzdys.
Tai gali būti paini sąvoka, todėl pavyzdys gali būti naudingas. Žvelgiant į anglų kalbos morfologiją, kuri šiuolaikine forma nėra itin linksniuojama, tačiau išlaiko nemažai likučių, galėtume sukurti žodį bauginantis, kuris susideda iš keturių morfemų: fright, kuris yra daiktavardis; en, kuri daiktavardį paverčia veiksmažodžiu; ing, kuris paverčia jį būdvardžiu; ir ly, kuris paverčia jį prieveiksmiu. Laikui bėgant kalbos tampa vis mažiau linksniuojamos, ypač kai vyksta daug tarpkultūrinių kontaktų. Morfologijoje taip yra todėl, kad kalbos kreolizuojasi, kai gimtąja kalba tampa įvairūs pidžinai, naudojami bendraujant skirtingoms grupėms, o tarpusavio bendravimą pidžinais palengvina linksnių atsisakymas.
Nors galbūt esate įpratę matyti tam tikras formas konkrečiame kontekste, pavyzdžiui, žodžio pabaigoje esančias konjugacijas, jos gali išreikšti save įvairiais būdais. Be anglų kalbos priešdėlio ir priesagos, žodžiai taip pat gali būti linksniuojami pakeičiant balsės garsą (vadinamą umlautu) arba įdedant afiksą tiesiai žodžio viduryje. Priesagos taip pat gali būti gana ilgos, o ne tik maži garsai – pavyzdžiui, kečujų kalboje yra keletas dviskiemenių priesagų. Nors dauguma žmonių formaliai niekada nesimoko morfologijos, tai intuityviai supranta, kas yra gimtoji. Kiekvieną kartą, kai žmogus išmoksta naują žodį ir iš karto sugalvoja tam žodžiui daugybę formų – būtojo laiko, daugiskaitos, daiktavardžio formos – jie nesąmoningai taiko morfologijos taisykles, kad nustatytų, kokia turi būti nauja forma.