DRM reiškia skaitmeninių teisių valdymą ir apibūdina įvairius metodus, naudojamus apriboti žmonių, perkančių įvairius skaitmeninius įrašus, teises. Tokie įrašai apima tokius dalykus kaip dainos ar albumai, juostos knygos ir filmai. DRM tikslas yra užtikrinti, kad būtų užkirstas kelias piratavimui, tačiau daugeliui žmonių, perkančių šiuos daiktus, sunku dirbti su įvairiomis DRM technologijomis ir ieškoti skaitmeninių įrašų, kuriuos galima įsigyti be apribojimų. Visų pirma, daugelis žmonių domisi muzika be DRM, kuri leidžia klausytis muzikos bet kuriuo pasirinktu įrenginiu, tiek ilgai, kiek nori ir bet kada.
Kai kurios su muzika paplitusios DRM technologijos riboja įrenginius, kuriuose galima leisti muziką, arba riboja įrenginių, į kuriuos galima įkelti muziką, skaičių. Be to, norint įkelti muziką į tokius dalykus kaip MP3 grotuvai, gali reikėti patvirtinti tam tikrą atsisiųstą muziką ar įsigytus kompaktinius diskus el. paštu. Kiti metodai palieka vadinamąjį vandens ženklą, kuris gali identifikuoti tokius dalykus kaip pradinis muzikos pirkėjas arba vieta, kurioje ji buvo pirkta.
Yra daugybė internetinių parduotuvių, kuriose dabar parduodama muzika be DRM. Tai apima „Apple Store“, „Amazon“ ir „Napster“. Ne visai muzikai, įsigytai iš parduotuvių, pvz., „Apple“, nėra apribojimų, todėl klientams gali tekti įsitikinti, kad pirkdami dainą ar albumą jie taip pat negauna tam tikrų apribojimų. Kitos įmonės, tokios kaip „Napster“, siekia parduoti tik įrašus be DRM, nes mano, kad žmonės turi teisėtą teisę daryti kelias dainų ar įrašų kopijas asmeniniam naudojimui ir naudoti jas neribotą laiką bet kurioje laikmenoje.
Nors galima pareikšti svarų argumentą, kad įrašų atlikėjai praranda pinigus, kai žmonės kopijuoja savo muziką ir platina ją kitiems, yra keletas teisėtų ir nekaltų muzikos be DRM panaudojimo būdų. Daugelis žmonių turi šeimas ir gali turėti kelis MP3 grotuvus ar kompiuterius namuose. Tie, kurie ieško muzikos be DRM, teigia, kad kartu gyvenantys šeimos nariai turi turėti teisę kada panorėję klausytis įsigytos muzikos ir nėra prasmės kelis kartus pirkti dainą, kad visi šeimos nariai galėtų klausytis. Net vienas gyvenantis žmogus gali norėti nukopijuoti dainą, kad ją naudotų skirtinguose MP3 grotuvuose, keliuose kompiuteriuose ir kituose klausymosi įrenginiuose. Kai muzika nėra be DRM, ši procedūra gali būti sudėtinga ir gali būti apribota.
Dalijimasis muzika su dar vienu ar dviem žmonėmis taip pat yra tam tikras nekaltumas. Vaikinai ir draugės, kurie vienas kitam kuria mišraines juostas, kad pasidalintų savo jausmais, gali būti apriboti DRM technologijos. Taip pat galima argumentuoti, kad dalijimasis muzika, ypač su keletu žmonių, yra nemokama menininkų reklama ir gali padidinti pardavimus, susidomėjimą koncertais ir susidomėjimą muzika, kai ji pasirodo per radiją. Kai kurie muzikos atlikėjai netiki arba nepritaria DRM technologijai ir kuria visą savo muziką muziką be DRM.
Neabejotinai kyla pagrįstų susirūpinimas dėl dalijimosi failais, kai žmonės jį naudoja siekdami pelno ir pigiau parduoti menininkų darbus arba tiesiog nemokamai pristatyti juos dideliu mastu daugeliui kitų žmonių. Tačiau kai DRM technologija sumažina galimybę tiesiog naudoti muziką skirtinguose grotuvuose arba pakeisti ją į skirtingas formas, tai gali sukelti problemų ir priversti žmones jaustis taip, lyg dainą jie tiesiog išsinuomotų, o ne pirktų. Dauguma palaikančių muziką be DRM mano, kad įsigijus dainą neturėtų būti jokių apribojimų, kaip daina bus grojama ar naudojama ateityje.