Kas yra Nacionalinių tikslų komisija?

Jungtinių Valstijų prezidento nacionalinių tikslų komisija buvo nepriklausoma institucija, kuri septintajame dešimtmetyje siekė apibrėžti tautos kryptį. Politikos formuotojai pasamdė nešališką rašytojų ir ekspertų grupę, kuri apsvarstytų dabartines ir būsimas problemas, su kuriomis susiduria tauta tiek viduje, tiek išorėje, kad nustatytų svarbiausius rūpesčius. Padedama ekspertų, Komisija nusprendė dėl 1960 tikslų, kurių Jungtinėms Valstijoms sieks 15 metų. Jie pristatė ataskaitą prezidentui Dwightui D. Eisenhoweriui 10 m. lapkritį ir paskelbė ją knygos formatu tų pačių metų gruodį. Komisijos idėja kilo prezidento Eisenhowerio Amerikos asamblėjai, kuri buvo įkurta Kolumbijos universitete šeštajame dešimtmetyje.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje amerikiečiai išgyveno abejonių dėl viešosios politikos tikslo ir krypties laikotarpį. Debatai buvo sutelkti į kapitalizmo ir privataus turto poveikį prastėjančioms viešojo sektoriaus sąlygoms ir užsienio politikai. Prezidentas Eisenhoweris įsakė Nacionalinių tikslų komisijai nustatyti, kurios iš šių problemų yra rimčiausios, ir jas išspręsti. Norint suformuluoti planą, politikai ir ekspertai turėjo suprasti socialines ir tarptautines problemas. Be to, politikos formuotojai turėjo motyvuoti piliečius siekti šių tikslų.

Pagrindinis Nacionalinių tikslų komisijos tikslas buvo padėti nustatyti Amerikos užsienio politiką. Pramonės revoliucija iškėlė Ameriką į pasaulio politikos centrą ir padarė šalį pasauline galia. Užsienio politika, susijusi su komunizmu ir pasaulinės demokratijos puoselėjimu, buvo reikalinga siekiant užtikrinti saugesnę aplinką visiems pasaulio piliečiams. Taip pat buvo didelis susirūpinimas dėl to, kaip Jungtinės Valstijos turėtų reaguoti į nuogą agresiją, pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metu. Komisija taip pat nusprendė nustatyti Amerikos vaidmenį pasaulio ekonomikoje.

Vyko nacionalinės diskusijos apie tai, kaip pagerinti visuomenės sąlygas ir išorės problemas, kurias Nacionalinių tikslų komisija turėjo išanalizuoti ir išspręsti. Švietimo ekspertai buvo nepatenkinti programoms skirtų resursų dydžiu ir tvirtino, kad norint paruošti vaikus ateičiai reikia papildomų lėšų. Aplinkosaugininkai apkaltino įmones teršiant aplinką ir vandens tiekimą ir norėjo, kad tam būtų užkirstas kelias vyriausybės veiksmais ir reglamentais. Kiti pageidavo, kad būtų pagerinta vietos ir valstybės savivaldybių infrastruktūra. Komisija daugiausia dėmesio skyrė tam, kad nustatytų, kaip turėtų būti paskirstytas vyriausybės finansavimas ir kurios programos būtų naudingiausios amerikiečiams.