Kai privačią pramonę ar verslą miesto ar valstijos lygiu perima nacionalinė vyriausybė, tai vadinama nacionalizavimu. Daugumos šalių istorijoje yra daugybė nacionalizavimo pavyzdžių ir kai kurių pramonės šakų, kurias žmonės iš karto pripažintų nacionalizuotomis. Pavyzdžiui, JAV pašto tarnyba yra nacionalizuota pramonė, kurią visiškai valdo JAV vyriausybė. Bet kokie finansiniai šios pramonės nuostoliai yra vyriausybės ir jos žmonių nuostoliai, o bet kokia finansinė nauda būtų naudinga JAV vyriausybei.
Egzistuoja stipri trauka nacionalizaciją visada laikyti socializmo konstruktu. Tiesa, socialistinės vyriausybės gali kontroliuoti arba nacionalizuoti daugumą pramonės šakų ir gali tai daryti, nesvarbu, ar šios pramonės šakos ir jų privatūs savininkai tuo patenkinti, ar ne. Kita vertus, kartais nacionalizaciją palaiko žmonės ar politinės grupės, kurios save apibūdintų kaip stipriai antisocialistines ir prokapitalistines. Pavyzdžiui, prezidento George’o W. Busho sprendimas nacionalizuoti oro uostų saugumo pramonę po 11 m. rugsėjo 2001 d. išpuolių buvo vertinamas kaip būdas racionalizuoti ir pagerinti oro uostų saugumo patikrų kontrolę. Nedaug žmonių manė, kad šis sprendimas kelia grėsmę kapitalizmui.
Gali būti daugybė priežasčių, kodėl centrinė valdžia nuspręstų arba būtų priversta nacionalizuoti pramonę. Ankstesniame pavyzdyje pagrindinis tikslas buvo kokybės kontrolė ir saugumo padidinimas. Kartais pramonė žlunga be nacionalizacijos, kaip įrodė Amerikos automobilių pramonė ir keli dideli bankai 2000-ųjų pabaigoje. JAV veiksmai, kurių buvo imtasi siekiant paremti šiuos žlungančius subjektus, nebuvo visiškas ar visiškas nacionalizavimas, o tikslas išlieka greitai grąžinti šias organizacijas privačiai kontrolei, kuri vadinama denacionalizavimu arba privatizavimu.
Šalyse, kuriose vyrauja kapitalistinė orientacija, dažniausiai vis dar yra nacionalizuotų įmonių. Tai gali būti valstybinės mokyklos, sveikatos tarnybos, pašto tarnybos, karinės tarnybos ir kt. Sprendimas nacionalizuoti kitas įmones gali būti pagrįstas neįprastomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, ekonomine nesėkme ar karo laikais. Daugelis vyriausybių turi sumokėti privatiems subjekto savininkams daug pinigų, kad paprašytų jų perduoti kontrolę vyriausybei. Paprastai tai nėra pelninga, o vyriausybė gali įsikišti tik tada, kai poreikis yra didelis arba jei kaina yra pigi.
Baimė, kas yra nacionalizavimas, kyla, kai vyriausybė perima pramonę be privačių savininkų leidimo ar pasitraukimo iš privačių savininkų arba įvairiomis priemonėmis verčia privačius savininkus atsisakyti nuosavybės. Žinoma, smurtiniai šalių nuvertimai gali reikšti, kad diktatoriai perima ir nacionalizuoja bet kokias esamas privačias įmones. Tai būtų kitaip nei socializmas, kuriame teigiama, kad žmonės, o ne maža savininkų grupė, valdo gamybos priemones. Negalima sakyti, kad tie, kurie neturi teisių diktatoriaus vadovaujamoje šalyje, kontroliuoja nacionalizuotą pramonę.
Turto ir įmonių užgrobimas, o ypač pelningų išteklių valdymas suteikia galios ir gali tapti finansavimo šaltiniu šiai galiai išlaikyti. Tačiau nacionalizavimas reiškia, kad vyriausybė taip pat turi remti visas žlungančias pramonės šakas, ir net dauguma diktatorių nesiryžtų nedelsiant nacionalizuoti kiekvieną privatų verslą. Vietoj to, tos, kurios paprastai patenka į nacionalinę kontrolę, yra pelningiausios, o tai paprastai reiškia pramonės šakas, turinčias vertingų išteklių, tokių kaip nafta.