Naratyvinė psichoterapija – tai praktika, kai individo asmeninio gyvenimo kelionė padeda jam sulaužyti neigiamus modelius. Tokia terapija grindžiama teorija, kad kiekvienas turi asmeninę istoriją arba pasakojimą, kuriame pateikiama išsami informacija apie tai, kodėl jie yra prislėgti, socialiai nepatogūs, nuolat pikti ar nelaimingi. Daugelis naratyvinių psichoterapeutų konsultuoja vaikus ar šeimas, skatindami juos detalizuoti menkas istorijas. Šio metodo naudojimas dažnai padeda mažiems vaikams ir tiems, kurie mažai suvokia savo gyvenimą, suvokti savo gyvenimą kaip susietą laiko juostą, o ne atsitiktinių įvykių seriją.
Vienas iš naratyvinės psichoterapijos raktų yra nuomonės stoka iš terapeuto pusės. Terapeutas paprastai nekomentuoja paciento pasakojimo pagrįstumo ar prasmės. Vietoj to, konsultantas klausia paciento, skatindamas jį ar ją papildyti savo pasakojimą vis daugiau detalių. Paprastai tai padeda pacientui prisiminti praeities įvykius ir susieti tuos įvykius su emocijomis. Tada ši patirtis yra susijusi su kitais įvykiais, paprastai formuojant modelį, kurį pacientas laikui bėgant gali pradėti suvokti.
Dauguma naratyvinės psichoterapijos seansų apima paciento skatinimą plėtoti storesnę istoriją. Pavyzdžiui, jei pacientas sako, kad ledai yra skanūs, terapeutas gali suabejoti, kodėl ledai skanūs. Konkretūs klausimai gali apimti paciento raginimą apibūdinti ledų tekstūrą, saldumą ir temperatūrą. Terapeutas netgi gali pabandyti tiksliai nustatyti paciento mėgstamą ledų rūšį ir tada paklausti, kodėl, jo nuomone, šis skonis yra geriausias. Visa tai daroma be terapeuto sprendimo ar nuomonės.
Apskritai, naratyvinė psichoterapija sutelkia dėmesį į klausimą, kodėl pacientas pirmiausia kreipėsi į terapiją. Atsakymas gali būti toks, kad pacientas visada pavargęs ir prislėgtas. Šiuo metu terapeutas gali paskatinti pacientą papasakoti savo gyvenimo pasakojimą, pradedant nuo dabarties ir dirbant atgal. Naratyvinė psichoterapija dažnai priklauso nuo to, kaip paciento pasakojime surandama akimirka. Tai reiškia atmintį, kurioje dabartinės problemos nėra. Tokiu atveju atmintyje pacientas būtų laimingas ir patenkintas, o ne prislėgtas.
Suvokęs kibirkščiuojantį momentą, terapeutas gali pradėti nustatyti, dėl ko pacientui išsivystė dabartinės problemos. Idealiu atveju šis įvykis įvyksta prieš tai, kai problema tampa dominuojančia žmogaus gyvenime. Iš čia terapeutas gali padėti pacientui prisiminti, kad dabartinės problemos ne visada buvo. Šiuo metu pacientui gali paaiškėti ir esamų problemų priežastis. Po šio supratimo pacientas ir terapeutas gali dirbti kartu, kad paciento pasakojimas būtų malonesnis.