Naratyvinis tyrimas yra disciplina, kuria siekiama suprasti, kaip žmonės suvokia savo gyvenimą ir jų tvarką. Tai skiriasi nuo pasakojimo, nes kalba apie savęs suvokimą ir tapatybę bei tai, kaip žmonės per istorijas pasiekia šiuos jausmus. Tai nauja disciplina ir yra kokybinio tyrimo dalis.
Pasakojimas yra gerai struktūrizuota įvykių tvarka su visa apimančia tema. Tai skiriasi nuo sausų faktų, nes iš tų faktų mezga istoriją. Pasakojimai stengiasi būti kuo tikroviškesni, tačiau nevengiama to, kad savęs suvokimas dažnai grindžiamas savęs apgaudinėjimu, netiksliais prisiminimais ir klaidingais įsitikinimais.
Kita vertus, pasakojimai yra švietimo ir pramogų tikslai. Istorijos ne visada yra gerai sukonstruotos. Jie paleidžiami nuo asmeninių anekdotų iki mitų ir nebūtinai turi būti teisingi ar realistiški. Tiesos dažnai yra pagražintos ir perdėtos siekiant efekto.
Asmeninė istorija nėra vienintelis naratyvinio tyrimo akcentas. Daugelis kitų subjektų kuria mitus ir istorijas aplink save. Tai svyruoja nuo įmonės ar religinės institucijos iki vyriausybių. Šia prasme disciplina apima asmeninį ir tautinį, savęs pateisinimą ir nacionalizmą.
Yra keletas socialinių mokslų, kurie naudoja naratyvinį tyrimą. Akivaizdžiausias iš jų yra istorija. Istorijoje ši disciplina gali būti naudojama siekiant geriau suprasti pirminius šaltinius per jų kontekstą ir tai, kaip šaltinis atitinka asmeninį ar nacionalinį pasakojimą. Kiti socialiniai mokslai, kuriuose naudojamas naratyvinis tyrimas, apima antropologiją, dramos meną, filosofiją ir politiką.
Kaip ir bet kuri tiriamoji disciplina, naratyvinis tyrimas vadovaujasi nustatytais kiekvieno tyrimo modelio modeliais. Pirmiausia klausėjas randa problemą, kurią reikia aptarti. Tada jis skaito literatūrą ir parengia tikslą. Iš to jis renka duomenis ir juos analizuoja. Tada jis imasi darbo ir iš jo padaro išvadą.
Tokiuose tyrimuose naudojami sakytiniai, rašytiniai ir fotografuoti įrodymai. Šiuolaikinės technologijos taip pat leidžia juos derinti per plėvelę. Tarp sakytinių šaltinių yra interviu ir pokalbiai, kuriuose pateikiamos istorijos ir gyvenimo patirtis. Rašytiniai šaltiniai – nuo žurnalų ir dienoraščių iki lauko užrašų, laiškų ir autobiografijų.
Kai kurios profesinio darbo sritys, taip pat akademinė bendruomenė, naudoja naratyvinį tyrimą. Tai apima medicinos, teisės ir slaugos sritis. Jie sudaro svarbią konsultantų, terapeutų, psichoterapeutų ir socialinių darbuotojų fono tyrimų dalį.
Naratyvinis tyrimas buvo kritikuojamas dėl pernelyg ad hoc ir pernelyg subjektyvaus. Natūralu, kad ši disciplina leidžia pateikti neobjektyvesnius ir subjektyvesnius įrodymus, o ne laikytis objektyvumo ir neapdorotų nešališkų duomenų. Tai reiškia, kad faktai yra sklandesni nei daugelyje kitų disciplinų. Kritikai mano, kad tai veda prie netikslių išvadų ir išvadų.