Narciziška šeima yra palyginti nesena psichologijos raida, kai mokslininkai suprato, kad vaikai, užaugę narciziškose šeimose, buvo labai panašūs į tuos vaikus, kuriuos augino smurtaujančių ar nuo narkotikų priklausomų tėvų, net jei vaikai niekada nebuvo skriaudžiami ar techniškai netinkamai elgiamasi. Tokio tipo šeimoje šeimos narių tarpusavio sąveika pasižymi egoizmu ir konkurencija; tėvai paprastai labiau susirūpinę savo laime ir gerove nei savo vaikų, ir dažnai priešinasi broliams ir seserims, kad paskatintų konkurenciją. Bendravimas narciziškoje šeimoje dažnai yra labai prastas, o neišsakytas tikslas yra išlaikyti laimingą išvaizdą ir įsitikinti, kad iš išorės viskas atrodo tobula.
Kiekviena narciziška šeima gali būti šiek tiek skirtinga, tačiau šie pagrindiniai principai paprastai randami bendraujant tarp šeimos narių. Vienas iš labiausiai paplitusių tokio tipo šeimos aspektų, kaip aptarta aukščiau, yra tėvų noras neatsilikti nuo pasirodymų. Tokio tipo šeimoje emocijos apskritai nėra išreiškiamos, o paslaptys laikomos labai arti. Jei vaikai yra giriami, tai paprastai už jų sėkmę gali įvertinti kiti žmonės, nebūtinai už tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. Tokio tipo šeimose dažnai pateikiama žinia, kad vaikai nėra pakankamai geri.
Ribų trūkumas yra dar viena dažna problema, sutinkama narcisistinėje šeimoje. Tėvų vaidmenys gali būti neaiškiai apibrėžti, o privatumas nėra dažnai gerbiamas. Taip dažnai būna todėl, kad tėvams tikrai nerūpi vaikų jausmai. Kai kurie iš tikrųjų sulaikys vaiko meilę, kol vaikas išmoks patenkinti tėvų poreikius. Tai tik keletas dažniausiai pasitaikančių santykių dinamikos narciziškoje šeimoje; dažnai kiti žmonės net negali pasakyti, kad tai vyksta, nes taip sunku tiksliai nustatyti ir apibrėžti, o šeimai taip rūpi išlaikyti teigiamą įvaizdį, kad jį parodytų likusiam pasauliui.
Vaikai, kilę iš narciziškų šeimų, dažnai patys pasižymi panašiais bruožais ir galiausiai perduoda tai savo vaikams. Jie gali turėti sunkumų užmegzti intymius santykius ir parodyti savanaudiškumą bei prastus bendravimo gebėjimus bendraudami su kitais žmonėmis; kai kurie kenčia nuo pykčio problemų, žemos savigarbos ir depresijos. Be psichologinio gydymo labai sunku sulaužyti šiuos įpročius, kai jie taip giliai įsišakniję užaugę šioje aplinkoje.