Nealkoholinė suriebėjusių kepenų liga yra labai dažna liga, kuriai būdingas neįprastai didelis cholesterolio ir trigliceridų kiekis kepenyse. Daugelis atvejų laikomi gerybiniais, nes nesukelia jokių pastebimų fizinių simptomų arba nesukelia sveikatos problemų ateityje. Tačiau gali būti, kad riebalų kaupimasis galiausiai sukelia lėtinį uždegimą, audinių randus ir galbūt kepenų nepakankamumą. Asmeniui, sergančiam nealkoholine suriebėjusia kepenų liga, svarbu laikytis sveikos mitybos ir išlikti aktyviam, kad jo būklė nepablogėtų. Gali prireikti vaistų ar operacijos, kad būtų galima kontroliuoti sutrikimą vėlesniuose etapuose.
Gydytojai nėra tikri dėl tikslių nealkoholinių suriebėjusių kepenų ligų priežasčių, tačiau kelios pagrindinės sąlygos yra susijusios su riebalų kaupimu. Metabolinis sindromas, būklė, dėl kurios sutrinka gliukozės metabolizmas ir sumažėja insulino kiekis, yra daugumai pacientų. Nutukimas, diabetas ir netinkamas mitybos pasirinkimas yra svarbiausi simptomų atsiradimo rizikos veiksniai. Rečiau hormoniniai vaistai, tokie kaip tamoksifenas, gali sukelti nealkoholinę suriebėjusią kepenų ligą.
Kai riebalai yra kepenyse, bet nepablogina organo veiklos, būklė vadinama steatoze. Dauguma žmonių, sergančių nealkoholine riebiųjų kepenų liga, patiria steatozę. Simptomų dažniausiai nėra, tačiau kai kurie pacientai praneša apie ūmius pilvo skausmus ir nuovargį. Steatohepatitas atsiranda, kai riebalų kaupimasis sukelia audinių uždegimą ir patinimą. Blogėjant būklei, gali pasireikšti svorio kritimo, pykinimo, vėmimo ir lėtinio nuovargio simptomai.
Retai nealkoholinė suriebėjusių kepenų liga sukelia cirozę arba nuolatinį kepenų audinio randėjimą ir sukietėjimą. Cirozė gali sukelti daugybę sunkių simptomų, įskaitant nuolatinius pilvo skausmus, gelta, virškinimo sutrikimus ir raumenų silpnumą. Negydoma būklė gali sukelti kepenų nepakankamumą ir mirtį.
Kai gydytojas įtaria suriebėjusią kepenų ligą, jis paprastai atlieka fizinį patikrinimą, klausia apie gyvenimo būdo pokyčius ir paima kraujo mėginius laboratoriniams tyrimams. Kraujas tiriamas dėl didelio trigliceridų, cholesterolio ir kepenų fermentų kiekio. Gali būti daromi ultragarsiniai ir kiti diagnostiniai kepenų vaizdai, siekiant nustatyti uždegimo ir randų požymius. Jei aptinkami anomalijos, gali prireikti kepenų biopsijos, kad būtų galima patvirtinti būklę ir įvertinti jos sunkumą.
Dieta ir mankšta yra svarbiausi riebiųjų kepenų ligų gydymo elementai. Gydytojas gali nuspręsti pakoreguoti vaistus nuo diabeto arba skirti cholesterolio kiekį mažinančių vaistų, kad paskatintų greitesnį pasveikimą. Jei pacientas yra liguistai nutukęs, gali būti svarstoma bariatrinė chirurgija, siekiant pašalinti kepenų ir kitų gyvybiškai svarbių organų įtampą. Kepenų persodinimas reikalingas tik tuo atveju, jei labai tikėtinas staigus organų nepakankamumas. Dauguma žmonių, kurie laikosi savo gydymo planų, gali visiškai pasveikti nuo būklės.