Neapdorotas vaistas yra natūralus vaistas, kurio farmakologiškai aktyvios sudedamosios dalys yra nerafinuotos ir nereikalauja papildomo apdorojimo. Pavyzdys yra ženšenio šaknis; pacientai gali vartoti šviežias arba džiovintas šaknis tiesiai, o ne susmulkinti jas į miltelius, skirtus naudoti kapsulėse, arbatose ir kituose preparatuose. Šaknis yra paruoštas naudoti, kai išeina iš žemės, priešingai nei kiti botaniniai vaistai, kuriuos gali prireikti apdoroti, kad būtų išgauti naudingi junginiai. Daugelio kultūrų tradicinė medicina ligoniams gydyti labai priklauso nuo neapdorotų vaistų.
Lapai, gėlės, šaknys ir sveiki augalai, kaip ir kiti gyvi organizmai, gali būti neapdoroti vaistai. Kai kurie neapdoroti vaistai randami grybuose, kerpėse ar net uolienose. Visais atvejais vaistą galima rinkti gamtoje ir vartoti tokį, koks yra. Kai kurie neapdoroti vaistai gali būti auginami, kad būtų užtikrintas kontroliuojamas ir lengvai prieinamas narkotikų tiekimas. Dauguma gali būti išdžiovinti arba kitaip konservuoti, kad būtų galima laikyti atsargas, o ne pasikliauti šviežiais neapdoroto narkotiko šaltiniais.
Gydytojai gali paskirti paprastą neapdorotą vaistą arba paruošti jį taip, kad jį būtų lengviau vartoti. Iš šių neapdorotų vaistų galima gaminti arbatas, kapsules, sirupus ir kitus farmacijos produktus. Jų tinkamumo laikas skiriasi, priklausomai nuo tvarkymo. Paprastai juos reikia laikyti vėsioje, tamsioje, sausoje vietoje, kad išlaikytų stiprumą. Tradicinė kinų medicina (TCM) reikalauja neapdorotų vaistų, kaip ir ajurveda bei kitos tradicinės medicinos praktikos iš viso pasaulio kultūrų.
Neapdoroto vaisto vartojimo trūkumas yra nesuderinamumas su dozavimu ir kokybės kontrole. Pavyzdžiui, vaistažolių stiprumas gali skirtis priklausomai nuo to, kur ir kaip jos auga, kaip su žolelėmis elgiamasi derliaus nuėmimo ir laikymo metu, ir kitų veiksnių. Dėl to sunku išrašyti receptą, nes neįmanoma nustatyti dozės be brangaus kiekvieno augalo tyrimo, todėl gydytojai turi apskaičiuoti pagal vidutinį stiprumą. Kai kurie pažangesni vaistai yra gaunami iš neapdorotų vaistų, o kiti buvo sukurti iš pradžių rafinuojant neapdorotus vaistus, o vėliau sukuriant sintetinę formulę, kad būtų galima pagaminti biologiškai aktyvų ingredientą, nereikia tobulinti natūralių ingredientų.
Tradicinėje medicinoje žalių vaistų vartojama retai, nes gydytojai pacientų gydymui renkasi patikimesnius vaistus. Kai kurie gydytojai nori dirbti su jais kaip papildomos medicinos forma ir gali padėti pacientams rasti vaistažolių ir kitų gydymo būdų, kuriuos būtų galima vartoti kaip priedą prie esamo gydymo. Kiti gali nenorėti tokių vaistų iš viso nevartoti. Vienas dalykas, kurį pacientai turi žinoti vartojant neapdorotus vaistus, yra tai, kad jie gali neigiamai sąveikauti tarpusavyje ir su įprastiniais vaistais, todėl gali sumažėti veiksmingumas arba sukelti rimtų šalutinių poveikių.