Neatsargus pavojaus kėlimas – kaltinimas, kuris gali būti pareikštas asmenims, kurie, neatsižvelgdami į gresiantį pavojų, užsiima veikla, sukeliančia pavojingas pasekmes, kurias galima numatyti. Šis kaltinimas gali būti apysunkis arba baudžiamasis nusižengimas, priklausomai nuo situacijos specifikos. Jis taip pat gali būti derinamas su kitais mokesčiais.
Situacijose, kurios laikomos neapgalvotu pavojaus kėlimu, žmonės daro tai, kas, jų nuomone, yra pavojinga, ir negalvoja apie galimas to, ką daro, pasekmes. Jie sąmoningai elgiasi neapgalvotai ar neapgalvotai, keldami pavojų kitiems žmonėms. Nereikia ketinimo sužaloti ar nužudyti; pakanka, kad asmuo žinojo, kad veikla gali kelti grėsmę, ir vis tiek pasirinko tai daryti.
Vienas iš pavyzdžių galėtų būti ginklo šaudymas iš automobilio stoglangio. Asmuo, šaudantis iš ginklo, žinotų, kad yra tikimybė, kad kažkam gali būti pataikyta kulka, o tai gali sukelti pavojų rajone esantiems žmonėms. Jei kas nors yra sužalotas ar nužudytas, asmuo gali būti apkaltintas nusikaltimu, nes mirtino ginklo, pvz., ginklo, panaudojimas neapgalvoto pavojaus atveju kaltinimas paverčiamas nusikaltimu.
Baudos už šį nusikaltimą gali būti skirtingos. Už nusižengimus ir nusikaltimus baudžiama skirtingai, kaip ir už atvejį, kai žmonės sužaloja kitus, o ne už žmonių žūtį. Atvejo specifika taip pat gali turėti įtakos. Pavyzdžiui, asmeniui, apkaltintam neapgalvotu pavojaus kėlimu ir pagrobimu, bus taikomos kitokios bausmės nei asmeniui, kuris apkaltintas vienu nusikaltimu. Kai kuriuose pasaulio regionuose taikomos bausmių skyrimo gairės už konkrečių rūšių nusikaltimus, tokiu atveju apkaltinamasis nuosprendis bus su privaloma bausme, o kitose srityse teisėjas gali turėti tam tikrą diskreciją.
Šio krūvio gynybos montavimas gali būti atliekamas dviem būdais. Vienas iš būdų – ginčytis, ar asmuo apskritai užsiėmė tariama veikla. Gynyba gali užginčyti liudytojus, kurie teigė matę kaltinamąjį, ir kvestionuoti kitus įrodymus, skirtus atsakovui patalpinti į įvykio vietą. Žmonės taip pat gali bandyti įrodinėti, kad asmuo nežinojo, kad elgesys buvo rizikingas, todėl nesielgė neapgalvotai. Tokią gynybą labai sunku sėkmingai įgyvendinti, nebent galima įrodyti, kad kaltinamasis nusikaltimo padarymo metu neturėjo veiksnumo ir todėl negalėjo priimti pagrįstų sprendimų ar atskirti, kas yra teisinga ir kas neteisinga.