Nebuvimo priepuoliai yra trumpos, staigios sąmoningos veiklos pauzės, atsirandančios dėl nenormalaus smegenų elektrinio veikimo. Tokio tipo priepuoliai būdingi neurologiniam sutrikimui, vadinamam epilepsija, ir sergančiam asmeniui per dieną gali pasireikšti kelios dešimtys ar šimtai epizodų. Nebuvimo priepuolis gali trukti nuo sekundės dalies iki maždaug 15 sekundžių ir gali sukelti koncentracijos praradimą, neįprastus raumenų judesius ir netyčinį žvilgsnį. Dauguma žmonių, sergančių šio tipo epilepsija, gali veiksmingai valdyti savo simptomus ir sumažinti epizodų skaičių kasdien vartodami vaistus nuo epilepsijos.
Elektriniai ir cheminiai signalai nuolat teka per smegenis sudėtingu, tačiau labai organizuotu būdu. Kai ištinka absanso priepuolis, smegenų veikla akimirksniu sustoja, o žmogus staiga nustoja veikti, pavyzdžiui, vaikščioti ar kalbėti. Rankos, akių vokai, lūpos gali nejaukiai judėti arba drebėti, o žmogus dažniausiai negali žiūrėti tiesiai į priekį. Nebuvimo priepuoliai retai trunka ilgiau nei 15 sekundžių, o dauguma žmonių neatsimena epizodų.
Gydytojams dažnai sunku nustatyti tikslias asmens nebuvimo priepuolių priežastis. Sutrikimas dažniausiai pasireiškia vaikams ir paaugliams, tikriausiai dėl to, kad elektrinis aktyvumas augančiose smegenyse yra chaotiškesnis, nes atsiranda nauji keliai ir ryšiai. Tiesą sakant, sulaukę 25 metų dauguma žmonių išgyvena nuo traukulių sutrikimų. Kai kurie tyrimai rodo, kad ši epilepsijos forma gali būti paveldėta iš vieno ar abiejų tėvų. Nebuvimo priepuoliai taip pat gali atsirasti dėl piktnaudžiavimo narkotikais, alkoholio vartojimo nutraukimo, galvos traumos ar įgimtų nervų sistemos defektų.
Vaikui ar suaugusiam, patyrusiam nebuvimo priepuolius, reikalinga medicininė pagalba. Ligoninėje pacientą dažniausiai įvertina neurologas arba epileptologas. Gydytojas gali atlikti smegenų magnetinio rezonanso tomografiją (MRT), kad patikrintų fizinius sutrikimus, ir elektroencefalogramą (EEG), kad stebėtų elektrinį aktyvumą. MRT ir EEG rezultatai naudojami paciento priepuolių sutrikimo tipui ir sunkumui nustatyti.
Gydytojai dažniausiai gydo nebuvimo priepuolius, skirdami vaistus nuo epilepsijos. Daugelis vaistų, vartojamų epilepsijai gydyti, gali turėti neigiamą šalutinį poveikį, pvz., kepenų nepakankamumą ar depresiją. Pradėjus vartoti tam tikrą vaistą, pacientai paprastai yra atidžiai stebimi keletą savaičių. Atsargumo sumetimais pacientui, kuris dažnai patiria nebuvimo priepuolius, gali būti nurodyta vengti potencialiai pavojingos veiklos, pavyzdžiui, vairuoti automobilį. Dauguma žmonių, kurie vartoja vaistus ir reguliariai tikrinasi pas neurologus, gali gyventi normalų gyvenimą be simptomų.