Nefinansuojamas mandatas – tai statutas ar reglamentas, pagal kurį valstybė ar vietos valdžia, privatūs asmenys ar organizacijos turi atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau nenumatyta pinigų reikalavimams įvykdyti. Pavyzdžiui, kai federalinė vyriausybė priima įstatymą ar reglamentą be reikalingo finansavimo, valstybės ar vietos valdžios pareiga tampa mokėti už įstatymo įgyvendinimą. Galiausiai sąskaitas apmoka vietos mokesčių mokėtojai.
Puikus nefinansuojamo mandato pavyzdys yra nacionaliniai rinkimai. Kiekviena valstybė administruoja savo gyventojų rinkimus. Nors šie rinkimai baigiasi paskiriant federalinius pareigūnus, vietos rinkimų išlaidas apmoka atskiros valstijos.
Nenuostabu, kad šie įsakymai yra karšta tema tarp politiškai nusiteikusių. Daugelis mano, kad federalinės vyriausybės priimti įstatymai turėtų reikalauti, kad šie įstatymai būtų finansuojami iš federalinio biudžeto. Jie mano, kad nefinansuojami mandatai užkrauna nesąžiningą naštą žemesniems valdžios lygiams, todėl valstybės ir miestų valdžiai susidaro didžiulės, nevaldomos išlaidos.
Kai kurie politikai skundžiasi, kad didelę miesto biudžeto dalį nustato federalinė valdžia, o ne vietos valdžia. Jie tikina, kad nefinansuojami mandatai sukuria tokį lokalizuotą finansinį įtampą, kad vietos valdžia negali sukurti daug naudingų programų ar sumažinti gyventojams mokesčių. Jie taip pat teigia, kad dėl to vietos valdžia paima kontrolę.
Kiti politikai laikosi kitokios nuomonės apie nefinansuojamas mandato išlaidas. Jie tvirtina, kad vietos valdžios pareigūnai labiau kontroliuoja išlaidas, nei nori pripažinti. Pavyzdžiui, pagal federalinį įstatymą gali būti reikalaujama, kad valstybė sumokėtų tam tikrą procentą nuo šio įstatymo įgyvendinimo išlaidų, tačiau vietos valdžiai suteikiama pakankamai laisvės nuspręsti, kokias paslaugas teikti. Jei vietos valdžia nuspręs teikti labai brangias paslaugas, tos valstybės išlaidos gali būti gana didelės. Todėl kai kurie politikai tvirtina, kad problemų kelia būtent individualios valstybės išlaidos.
Daugelis politikų, nesutinkančių su nefinansuojamų mandatų ribojimu, mano, kad tai prieštarautų ryšiams, jungiantiems mus kaip šalį. Jie teigia, kad vietos valdžios institucijos turėtų padengti kai kurias arba visas vietos įstatymų įgyvendinimo išlaidas. Kiti sutinka, kad ši koncepcija yra nesąžininga, tačiau nemano, kad nefinansuoti mandatai sukelia daugumos savivaldybių biudžeto problemų.
15 m. kovo 1995 d. buvo priimtas Nefinansuojamų mandatų reformos įstatymas (UMRA), nustatantis procedūras, kad Kongresas neapmokestintų išlaidų valstybėms, neskiriant lėšų. UMRA reikalauja išanalizuoti bet kokį įstatymo projektą, kuris valstijai, tribunolui ar vietos valdžiai kainuos daugiau nei 50 mln. Šią analizę turi atlikti Kongreso biudžeto biuras (CBO). Tokios pat analizės reikalaujama sąskaitoms, kurios privačiam sektoriui kainuos 100 mln. JAV dolerių ar daugiau.
Jei manoma, kad įgaliojimai žemesnio lygio vyriausybėms ar privačiam sektoriui kainuos daugiau nei 100 milijonų JAV dolerių, Atstovų rūmų ir Senato komitetai turi parodyti, iš kur bus gautas finansavimas šioms išlaidoms kompensuoti. Jei komitetas šios informacijos nepateikia, įstatymo projektas gali būti pašalintas iš svarstymo. Tačiau balsų dauguma gali išlaikyti tokį įstatymo projektą gyvą, o tai lemia brangų nefinansuotą mandatą.
Be to, UMRA reikalauja konsultuotis su valstijos, vietos ir tribunolo vyriausybėmis dėl bet kokių siūlomų įstatymų ar taisyklių, kurios gali apimti nefinansuojamą mandatą. Tokie pasiūlymai turi būti vertinami. Jei vertinimai neatliekami, konkretus įstatymas ar reglamentas gali būti peržiūrimas teismine tvarka.