Nekrofobija yra didžiulė mirusių ar su mirtimi susijusių dalykų baimė. Tie, kurie kenčia nuo šios būklės, dažnai patiria stiprų nerimą ir baimę, taip pat fizinius simptomus, tokius kaip prakaitavimas, drebulys ir pykinimas, kai susiduria su kažkuo, kas susiję su mirtimi, pavyzdžiui, lavonas, kapinės ar laidojimo namai. Nėra vienos konkrečios nekrofobijos priežasties, tačiau gydant simptomus galima sumažinti.
Simptomai
Kaip ir visos fobijos, nekrofobija yra neracionali baimė. Tai skiriasi nuo paprasto nerimo dėl mirties ar nerimą keliančių stebuklų, kas nutinka žmogui mirus; greičiau tai yra baimė ar nerimas iki tokio lygio, kad jis sekina ir paveikia kasdienį žmogaus gyvenimą. Asmuo, sergantis šia liga, gali bijoti, kad visur yra lavonų arba kad jis ar ji ras negyvą kūną. Jį arba ją gali ištikti panikos priepuoliai, kai susiduria su daiktais, primenančiais jam apie mirtį, pavyzdžiui, bažnyčią, antkapį ar negyvo gyvūno kūną. Panikos priepuolių simptomai yra burnos džiūvimas, greitas širdies plakimas, pasunkėjęs kvėpavimas ir gausus prakaitavimas. Nemiga yra dar vienas dažnas simptomas, nes žmogus negali išmesti minčių apie mirtį.
Nekrofobiški žmonės gali turėti daug kitų baimių, pavyzdžiui, baimę palikti namus, nes lauke labiau tikėtina sutikti negyvus daiktus, smurtinio išpuolio ar seksualinio išpuolio baimę, aukščio ar buvimo uždarose erdvėse baimę. Tie, kurie kenčia nuo šios būklės, dažnai susiduria su sunkumais dalyvaudami tokiuose renginiuose kaip laidotuvės ir gali sukelti sunkių nerimo simptomų dėl tokių situacijų. Taip pat yra įvairių trigerių; kai kurie nekrofobai gali jausti nerimą tik būdami šalia kapinių, o kiti gali jausti didelį stresą žiūrėdami siaubo filmus.
Priežastys
Nėra vienos konkrečios nekrofobijos priežasties, tačiau kai kuriems žmonėms ji išsivysto po to, kai pamatė ką nors ar ką nors mirštantį arba vaikystėje dalyvavo traumuojančiose laidotuvėse. Kai kuriems žmonėms šią fobiją gali sukelti netikėtas ar priverstinis žmogaus lavono ar negyvo gyvūno poveikis. Tarp praeities patirties ir šios baimės išsivystymo gali būti tiesioginė priežastis, todėl tėvai turėtų į tai atsižvelgti, kai turi padėti vaikui atsigauti po mylimo žmogaus mirties. Pavyzdžiui, priversti vaiką dalyvauti atvirose karsto laidotuvėse gali būti netinkama mintis, nors tai ne visada sukels žmogui nekrofobiją.
Kai kurie žmonės mano, kad mirties ir mirštančių dalykų baimė šiuolaikiniame pasaulyje tapo daug labiau perdėta, nes dauguma žmonių savo gyvenime pašalino natūralų mirties buvimą. Anksčiau žmonės dažnai mirdavo namuose, o kūnus laidojimui ruošdavo šeima; karstas gali sėdėti namuose keletą dienų, kol žmonės ateis pagerbti. Šiais laikais tai nutinka rečiau, o dauguma žmonių Vakarų visuomenėse miršta ligoninėse, todėl mirtis veiksmingai pašalinama iš kasdienio gyvenimo.
Gydymas
Kadangi nėra vienos nekrofobijos priežasties, nėra ir visiems tinkamo gydymo. Terapeutai gali naudoti daugybę metodų, padedančių žmogui įveikti šios fobijos aspektus, trukdančius jam gyventi normalų gyvenimą. Desensibilizacinė terapija veikia palaipsniui atskleidžiant pacientui tuos dalykus, kurių jis ar ji bijo, tikintis, kad jie atrodys mažiau bauginantys. Kognityvinė elgesio terapija taip pat gali būti naudojama siekiant padėti žmogui kontroliuoti savo mintis ir kitaip pažvelgti į tuos dalykus, kurie sukelia baimę. Psichiatrai gali skirti vaistų nuo nerimo ar antidepresantų, kurie gali padėti sumažinti panikos simptomus.
Nekrofobija ir tanatofobija
Ši būklė dažnai painiojama su tanatofobija, ty baime mirti. Šie du terminai kartais vartojami pakaitomis, ypač todėl, kad juos sieja daug tų pačių priežasčių ir priežasčių. Tanatofobija nėra tas pats, kas bendras nerimas dėl mirties arba „egzistencinis nerimas“, kuris yra baimė ar baimė be konkrečios priežasties; tai specifinė, neracionali baimė, kai pacientas tampa apsėstas minties apie savo mirtį tiek, kad nebegali normaliai funkcionuoti gyvenime. Žmonės, kenčiantys nuo tanatofobija, taip pat gali patirti nekrofobiją, o simptomai ir gydymas dažnai yra labai panašūs.