Susitarimas dėl nenumatytų atvejų yra tam tikros rūšies sutartis, numatanti konkrečius veiksmus, kurie turi būti atliekami, jei įvyktų tam tikras įvykis ar įvykių grandinė. Tokio tipo susitarimų nuostatos iš tikrųjų yra atsarginis planas, kai įvyksta aprėpiamas įvykis ir įprastas įprastas procesas, kurio paprastai laikosi dalyvaujančios šalys, nebeįmanomas. Įmonės dažnai naudoja šį metodą kaip priemonę pasiruošti tam tikriems įvykiams, galintiems kelti grėsmę tolesnei verslo veiklai, kartais pasitelkdamos daugybę pardavėjų, kurie sutinka tiekti tam tikras prekes ar paslaugas, jei įprasti tiekėjai negalėtų įvykdyti savo įsipareigojimų.
Susitarimo dėl nenumatytų atvejų idėja yra pasirengti vienam ar keliems galimiems įvykiams, kurie gali turėti neigiamą poveikį, jei toks planas nebūtų parengtas. Pavyzdžiui, konferencinių skambučių paslaugų teikėjas, teikiantis visas paslaugas klientams iš vieno skambučių centro, gali sudaryti tokio tipo sutartį su panašiu paslaugų teikėju, siekdamas užtikrinti, kad klientų aptarnavimas nenutrūktų tuo atveju, kai skambučių centras yra neįgalus dėl tam tikros rūšies stichinės nelaimės. Susitarimo dėl nenumatytų atvejų sąlygos apibrėžia kliento duomenų perdavimo procesą, įskaitant konferencijų numerių nukreipimą iš paveiktos įmonės telekonferencijų tiltų į antrinį paslaugų teikėją. Dažnai susitarimo sąlygose taip pat būtų numatyti tų numerių grąžinimo procesai, kai pradinis skambučių centras vėl pradės veikti.
Susitarimas dėl nenumatytų atvejų gali būti naudojamas daugelyje programų. Pavyzdžiui, vartotojas, norintis statyti naują namą, gali sudaryti sutartį su architektu, kad jis pateiktų projektą. Mokėjimas už architekto pastangas gali priklausyti nuo to, ar vartotojas gaus paskolą faktinei statybai finansuoti. Nepatvirtinus paskolos, architektas negauna atlyginimo ir išlaiko planų kontrolę, o vėliau gali juos laisvai panaudoti kitame projekte.
Neretai įmonės sudaro susitarimą dėl nenumatytų atvejų su antriniu tam tikros žaliavos tiekėju, kuri yra būtina tęstinei gamybos proceso veiklai. Čia sąlygose dažnai nurodoma, kad jei pirminis tiekėjas negali užpildyti laukiančio užsakymo, antrinis tiekėjas perims to užsakymo kontrolę ir pristatys reikiamas medžiagas iki užsakyme nurodyto termino. Šis metodas leidžia išvengti brangių gamybos vėlavimų, kurie neigiamai veikia įmonės pagrindą ir gali pakenkti santykiams tarp įmonės ir jos klientų.