Neoklasikinis metalas yra į gitarą orientuotos hard-rock muzikos forma, kurioje naudojama daug tradicinės klasikinės muzikos elementų, ypač Bacho, Bethoveno, Mocarto ir keleto kitų kūrinių. Stilius prasidėjo septintojo dešimtmečio pabaigoje ir paprastai pasiekė aukščiausią tašką devintojo dešimtmečio viduryje ir pabaigoje, kol tapo vis mažiau populiarus. Neoklasikinis metalas padarė didelę įtaką visai hard-rock muzikai, ir nors jo populiarumas galiausiai sumažėjo, daugelis jo įtakos atgarsių išlieka metalo muzikos žanre ir kitur.
Neoklasikinio metalo ištakas iš tikrųjų galima atsekti septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai sunkusis metalas tik pradėjo vystytis. Būtent šiuo laikotarpiu pradėjo populiarėti progresyvaus roko judėjimas – muzikos stilius, apjungęs džiazo ir klasikinės muzikos elementus, derindamas juos su kieto roko skambesiu. Kai kurios populiaresnės šio stiliaus grupės apėmė tokias grupes kaip „Genesis“, „Yes“ ir „King Crimson“, taip pat tokius atlikėjus kaip Frankas Zappa. Ši muzika, turėjusi didelę auditoriją iki pat aštuntojo dešimtmečio pabaigos, buvo žinoma kaip techniškai sudėtinga ir sudėtinga kompozicijos požiūriu. Kai kurie šio muzikos stiliaus garsai galiausiai tiesiogiai ar netiesiogiai paveikė daugelį sunkiojo metalo atlikėjų.
Dauguma muzikos ekspertų sutinka, kad pirmasis rimtas klasikinės muzikos ir sunkiojo metalo įtraukimas buvo kai kuriuose novatoriškos sunkiojo metalo grupės „Deep Purple“ kūriniuose. Grupės gitaristas Ritchie Blackmore ir vargonininkas Jon Lord abu domėjosi klasikine muzika, kurią įtraukė į daugelį savo dainų, dažnai kaip būdą sukurti tamsią ir pražūtingą melodingą atmosferą. Deep Purple buvo populiarus ir galiausiai labai įtakingas daugeliui kitų grupių. Aštuntajame dešimtmetyje tokios grupės kaip Iron Maiden ir The Scorpions tęsė tradiciją kurti sunkiojo metalo muziką su klasikinių elementų įliejimu.
Techniniai gitaristų, tokių kaip Ritchie Blackmore’as ir Michaelas Schenkeris, išnaudojimai neoklasikinį metalą jau pavertė labai į gitarą orientuotu judėjimu, ir tai tapo dar labiau tiesa devintajame dešimtmetyje. Gitaristo Randy Rhoadso ir Ozzy Osbourne’o darbas kartu su švedų metalo gitaristo Yngwie’o Malmsteeno novatorišku darbu galiausiai padėjo neoklasikinio metalo judėjimui pakilti į naujas techninio tobulumo aukštumas. Kai kuriais atžvilgiais galima sakyti, kad įtakingiausias neoklasikinio metalo judėjimo aspektas buvo gitaros srityje. Daugelis 1980-ojo dešimtmečio neoklasikinių gitaristų techninių pasiekimų ir stilistinių elementų ilgainiui tapo standartine hard-rock ir heavy metal gitarų repertuaro dalimi. Kelios grupės per ateinančius dešimtmečius toliau stūmė neoklasikinio metalo aspektus, o šio stiliaus atgarsius muzikoje gali išgirsti įvairūs atlikėjai, įskaitant progresyviojo metalo grupes, tokias kaip Dream Theater, ir kitus sunkius atlikėjus, tokius kaip Avenged Sevenfold.