Kartais vadinamas tiesiog vol arb, nepastovumo arbitražas yra strategija, kurios tikslas yra gauti didžiausią naudą iš tam tikro vertybinio popieriaus turėjimo. Tai valdoma įvertinus skirtumą tarp numanomo arba suprantamo pasirinkimo sandorio nepastovumo ir to paties pasirinkimo ateityje realaus nepastovumo, darant prielaidą, kad pasirinkimo sandoris yra delta atžvilgiu neutralaus portfelio dalis. Taikant šį metodą reikia atidžiai apsvarstyti riziką ar nepastovumą, susijusį su pagrindiniu vertybiniu popieriumi, o ne tiesiog vadovautis dabartine kaina ir vyraujančiomis rinkos sąlygomis.
Delta neutraliame portfelyje yra pusiausvyra tarp teigiamų ir neigiamų delta, susijusių su vertybiniais popieriais. Tai tiesiog reiškia, kad rizika, susijusi su kai kuriais vertybiniais popieriais, yra kompensuojama kitų vertybinių popierių rizikos veiksniais, todėl bendram portfeliui sukuriamas rizikos veiksnys, kuris yra daugiau ar mažiau lygus nuliui. Teoriškai, jei dalis turto praranda vertę, tai kompensuoja kitas turtas, kurio vertė didėja, leidžiant portfeliui bent jau išlaikyti savo vertę ir galbūt netgi gauti tam tikrą pelną.
Nepastovumo arbitražas labai gerai veikia tokio tipo portfelio struktūroje. Kruopščiai įvertinus nuspėjamus veiksnius, galinčius turėti įtakos rizikai, susijusiai su pasirinkimo sandoriu ateityje, galima nustatyti, ar tam tikra investicija tinka portfeliui, ar ji gali kompensuoti tą balansą. Rengiant būsimo nepastovumo prognozę galima atsižvelgti į daugybę skirtingų įvykių, įskaitant ginčus dėl išduodančio subjekto turimų patentų, naujų produktų bandymų rezultatus arba paklausos pokyčius, kurie turi įtakos vertybinį popierių išleidusios korporacijos pajamoms. Investuotojas netgi gali apsvarstyti galimą pagrindinių įmonės hierarchijos rodiklių atsistatydinimą kaip nepastovumo arbitražo proceso dalį.
Nustačius šį būsimą nepastovumą, investuotojas gali pradėti ieškoti kitokio varianto, kuris pateiktų skirtingą nepastovumo lygį, leidžiantį vienam kompensuoti kitą. Jei antrosios galimybės nepastovumas yra mažesnis nei pirmojo, investuotojas apdraus pagrindinį vertybinį popierių, kad išlaikytų norimą balansą. Tais atvejais, kai nepastovumas yra didesnis, investuotojas gali parduoti pasirinkimo sandorį ir vėl apsidrausti nuo pagrindinio vertybinio popieriaus.
Investuotojas, taikantis nepastovumo arbitražo strategiją, gaus grąžą, kai realizuotas tos opciono nepastovumas priartės prie jo prognozių, o ne rinkos numanomo nepastovumo kryptimi. Šis metodas gali būti nuolat naudojamas, kai perkamos naujos, o senesnės – parduodamos atsižvelgiant į investuotojo norimą išlaikyti portfelio balansą. Kaip ir daugelyje investavimo strategijų, nepastovumo arbitražas reikalauja, kad investuotojas atidžiai įvertintų svarbius veiksnius ir tiksliai numatytų tų veiksnių poveikį atitinkamiems vertybiniams popieriams. Tikslių prognozių neatlikimas gali priversti investuotoją prarasti didelę pajamų sumą, o ne gauti didelę grąžą.