Netikėjimo sustabdymas arba savanoriškas netikėjimo sustabdymas yra svarbus dramos ir pasakojimo elementas. Tai reiškia, kad auditorija emociškai įsitraukia į istoriją, nepaisant tvirto žinojimo, kad tai iš tikrųjų nevyksta. Tiesą sakant, publika netiesiogiai sutinka apsimesti, kad istorijos tikrovė yra vienintelė tikrovė. Kad padėtų pasiekti šį efektą, pasakotojas turi sukurti įtikinamus personažus ir patrauklius siužetus. Bendra istorija gali būti fantastiška ar net neįmanoma, bet tol, kol ji išliks linksma ir viduje nuosekli, publika ją nekantriai priims kaip tikėtiną.
Pasakojimas reikalauja tam tikros licencijos iš savo auditorijos. Kad ir kokia tikroviška žiniasklaida vaizdavo istoriją, visi, išskyrus pačius mažiausius, žino, kad tai kūrybinis darbas. Vaizduotės įtraukimas reikalauja sąmoningo publikos sprendimo ignoruoti įprastą racionalaus proto skepticizmą. 1817 m. poetas Samuelis Tayloras Coleridge’as, norėdamas apibūdinti šį reiškinį, sukūrė frazę „valingas netikėjimo sustabdymas“. Nors tai gali atrodyti akivaizdu, sėkmingas meno ir pramogų kūrimas priklauso nuo jo egzistavimo.
Kritikoje šis terminas dažnai vartojamas neigiamai. Kadangi netikėjimo sustabdymas yra pagrindinė koncepcija, kurią turi pasiekti visos istorijos, kritikai kartais kaltina rašytoją ar filmų kūrėją, kad tai nepasisekė. Paprastai tai reiškia, kad istorija buvo absurdiška, prieštarauja pati sau arba veikėjai darė tai, ko tikri žmonės tikriausiai nedarytų. Net jei veikėjai turi neįmanomų gebėjimų arba gyvena neįmanomame pasaulyje, jie vis tiek turėtų elgtis realistiškai. Tai leidžia publikai juos užjausti – dar vienas esminis gero pasakojimo elementas.
Taip pat galioja priešingas principas. Netikėjimą sustabdyti lengviau, jei istorija labai linksma. Filmų serijos „Žvaigždžių karai“ ir „James Bond“ – tai tik du pavyzdžiai – garsėja tuo, kad akcentuoja linksmus, ryškius efektus, o ne tikroviškas detales. Kas dešimtmetį daugybė filmų įgauna didžiulį įspūdį, sužavėdami auditoriją naujausiais specialiaisiais efektais. Realūs efektai leidžia publikai visame pasaulyje noriai priimti fantastines istorijos linijas. Tačiau profesionalūs kritikai, kurie reguliariai mato daugybę tokių filmų, gali ne taip greitai sustabdyti savo nepasitikėjimą.
Vidinis nuoseklumas yra dar vienas svarbus netikėjimo sustabdymo aspektas. Nors istorija gali būti pilna fantastinių reiškinių, ji turi paklusti taisyklėms, nustatytoms pačioje istorijoje. Pavyzdžiui, mirę veikėjai negali sugrįžti į gyvenimą, nebent pasakojimas anksčiau parodytų, kaip tai įmanoma. Per didelis tokių nerealių prietaisų naudojimas, ypač komiksuose ir filmuose, tapo toks įprastas, kad daugeliui kyla pavojus tapti klišėmis. Nenuoseklūs ar nerealūs siužeto įrenginiai gali paversti bendrą istoriją neįtikėtina; šiuolaikinei auditorijai netikėjimo sustabdymas gali būti trapus dalykas.