Meningiomos yra smegenų dangalų, membranos, dengiančios smegenis ir nugaros smegenis, navikai. Dažniausiai tai yra gerybinės meningiomos arba I laipsnio meningiomos, kurios lieka mažos ir neauga neribotą laiką kaip vėžiniai navikai. Netipinė meningioma, dar vadinama II laipsnio meningioma, yra meninginis navikas, kuris gali būti piktybinis ir ataugti po gydymo ar pašalinimo. III laipsnio meningioma auga agresyviai, kelia grėsmę suspausti gretimą smegenų audinį ir įsiskverbti į kaulus. Net gerybinė meningioma gali būti pavojinga dėl savo arti smegenų.
Viena iš labiausiai paplitusių smegenų auglių formų, meningiomos, sudaro apie 30 procentų visų tokių vėžio atvejų. Meningiomos dažniausiai diagnozuojamos naudojant magnetinio rezonanso tomografiją (MRT). Pacientams, kuriems pasireiškia simptomai, pirmiausia bus atliktas neurologinis tyrimas, o vėliau – smegenų vaizdavimas, siekiant nustatyti, ar jie neturi smegenų auglio. Besimptomiams pacientams diagnozė kartais nustatoma atliekant smegenų vaizdavimą, kurio buvo prašoma dėl kito medicininio skundo.
Simptominiai pacientai dažnai turi netipinių ar piktybinių veislių. Jie praneša apie neurologinius simptomus, tokius kaip galvos skausmas, traukuliai, jutimo praradimas, pykinimas, neryškus matymas ir jautrumas šviesai. Jie gali išsivystyti beveik bet kurioje nervų sistemos vietoje, tačiau dauguma meningiomų atsiranda galvoje, dažnai šalia smegenų kamieno, kaukolės pagrindo, veninio sinuso ar regos nervo apvalkalo.
Netipine meningioma dažniau serga vidutinio ir vyresnio amžiaus moterys, o vaikams – retai; stuburo meningiomos vyrams aptinkamos retai. Jie auga greičiau nei I laipsnio navikai, tačiau jie auga ne taip greitai nei aiškiai piktybiniai. II laipsnio meningiomos sudaro mažiau nei 10 procentų visų atvejų. II laipsnio piktybinių navikų atvejų yra maždaug 2 proc.
Mokslininkai susiejo maningiomų atsiradimą su geno, koduojančio naviką slopinantį baltymą, mutacija. Sunkios, įgimtos šio geno mutacijos sukelia sindromą, kai pacientams išsivysto daugybiniai gerybiniai navikai. Kitos mutacijos sukelia didesnę gerybinės ar netipinės meningiomos riziką. Nedidelė dalis atvejų buvo susiję su paveldima ligos forma; dauguma vaikų, kuriems išsivysto II laipsnio meningioma, patenka į šią kategoriją. Vaikų II ir III laipsnio meningiomos dažnai yra gana rimtos ir greitai progresuojančios.
Netipinei meningiomai gali prireikti gydymo, kad būtų išvengta tolesnio augimo. Bet koks navikas, sukeliantis simptomus pacientui, paprastai gydomas taip, lyg jis būtų piktybinis. Gydymas apima chirurginį pašalinimą ir radioterapijos stebėjimą, kad būtų sunaikintos likusios naviko ląstelės.
Sprendimas gydyti naviką yra pasvertas atsižvelgiant į jo augimą, esamą ir būsimą riziką smegenų audiniams, paciento amžių ir sveikatą bei galimas operacijos pasekmes, tokias kaip infekcija ar smegenų edema. Kartais radiacijos ir operacijos šokas gali būti didesnės problemos nei rizika, kurią kelia lėtai augantis navikas. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus pacientams, kuriems nėra greitai augančių navikų, dažnai pirmenybė teikiama reguliariam stebėjimui, nes operacija gali sukelti daugiau gyvybei pavojingų komplikacijų nei patys navikai. Chirurginiu būdu pašalintas I laipsnio navikas retai atsinaujina, tačiau netipinė meningioma turi didesnę pasikartojimo riziką.