Neuromiotonija yra retas nervų sutrikimo tipas, sukeliantis pernelyg didelį, nekontroliuojamą raumenų aktyvumą. Simptomai gali būti dažni raumenų trūkčiojimai, sustingimas, mėšlungis ir prasti refleksai. Dauguma žmonių, sergančių šia liga, turi problemų su rankomis ir kojomis, tačiau gali būti paveiktos ir kitos liemens, kaklo ar galvos raumenų grupės. Neuromiotonijos priežasčių tyrimai yra riboti, nes tai toks neįprastas atradimas, o gydytojai dar neatrado patikimo vaisto nuo sutrikimo. Daugumai pacientų, vartojant vaistus nuo epilepsijos, simptomai išnyksta ilgą laiką.
Nenormalus nervų funkcionavimas gali turėti daug skirtingų priežasčių. Dauguma lėtinės neuromiotonijos atvejų yra susiję su autoimuniniu sutrikimu, kai aplink nervų ląsteles esantys apsauginiai apvalkalai uždegami ir pažeidžiami. Aplinkos veiksniai, tokie kaip toksinių medžiagų ir sunkiųjų metalų poveikis, gali sukelti staigius neuromiotonijos simptomus. Vėžiu sergantiems pacientams, sergantiems limfomomis ar plaučių navikais, yra didesnė simptomų atsiradimo rizika, nors ryšys tarp tam tikrų vėžio formų ir nervų ląstelių pažeidimo nėra gerai suprantamas. Galiausiai, nedaugelis žmonių, kuriems išsivysto neuromiotonija, turi šeimos istoriją, o tai rodo, kad gali būti susiję genetiniai veiksniai.
Simptomai atsiranda, kai nervinės ląstelės suveikia greičiau nei įprastai, todėl raumenys susitraukia ir įsitempia. Raumenys kojose, rankose ar kitur gali spontaniškai trūkčioti, drebėti arba labai sustingti. Žmonės, sergantys neuromiotonija, dažnai jaučiasi silpni ir pavargę, jiems gali kilti problemų užsiimti tam tikra fizine veikla, kuriai reikia daug judesių ir smulkios raumenų kontrolės. Jei pažeidžiamas veidas, žmogus kartais arba nuolat gali patirti sunkumų kalbėdamas, kramtydamas maistą ir rydamas. Taip pat gali kilti papildomų sveikatos problemų, priklausomai nuo pagrindinės priežasties.
Neuromiotoniją gali būti sunku diagnozuoti dėl jos retumo. Raumenų drebulį turintiems pacientams paprastai skiriama daugybė tyrimų, siekiant nustatyti jų problemų sunkumą ir ieškoti galimų priežasčių. Elektromiografija, neskausmingas egzaminas, apimantis elektrodų uždėjimą ant skirtingų kūno dalių, gali būti labai naudingas norint tiksliai nustatyti ir kiekybiškai įvertinti nervų anomalijas. Kraujo mėginiai taip pat imami siekiant patikrinti, ar nėra toksinų ir neįprastų antikūnų, kurie gali rodyti autoimuninę būklę. Be to, kompiuterinės tomografijos tyrimai yra naudingi nustatant navikus ir įvertinant nervų apvalkalo uždegimo mastą.
Dažniausias lengvos ar vidutinio sunkumo neuromiotonijos gydymas yra kasdieninis vaistų nuo traukulių, tokių kaip karbamazepinas, režimas. Tokie vaistai slopina nervų sistemos veiklą ir leidžia raumenims atsipalaiduoti. Pacientams, kuriems yra sunkūs simptomai ir žinomas autoimuninis pažeidimas, gali būti perpilama kraujo plazma. Kitos gydymo galimybės gali būti botulino toksino injekcijos į ypač aktyvius raumenis ir fizinė terapija, padedanti pacientams išlikti mobiliems, nepaisant jų negalios.