Nociceptoriai yra periferinės nervų sistemos jutimo receptoriai. Jie yra nervų ląstelių, kilusių iš nugaros šaknies ganglio ir trišakio nervo mazgo, gale. Nociceptoriai yra atsakingi už signalų siuntimą į nugaros smegenis ir smegenis, kai odoje, gleivinėse, raumenyse, sąnariuose ir organuose aptinkami žalingi dirgikliai. Jie taip pat žinomi kaip skausmo receptoriai, nes jie sukelia skausmo pojūtį.
Skausmą gali sukelti įvairūs veiksniai, tokie kaip ekstremali temperatūra, cheminių medžiagų poveikis ar fizinė jėga. Skausmo jaučiamo laipsnis priklauso nuo nociceptorių jautrumo. Tam, kad į centrinę nervų sistemą būtų siunčiamas nervinis impulsas, receptoriai turi aptikti tam tikrą stimuliacijos lygį.
Yra keletas nociceptorių tipų. Kai kurie reaguoja į tam tikrus dirgiklius, o kiti reaguoja į kelių tipų dirgiklius. Pavyzdžiui, šiluminiai nociceptoriai reaguoja į karštą ir šaltą temperatūrą, o mechaniniai – į stiprų slėgį. Kita vertus, tylūs nociceptoriai suaktyvėja, kai audiniai užsidega. Iš pradžių jie reaguoja tik į uždegimo metu išsiskiriančias chemines medžiagas. Kai jie suaktyvinami, jie tampa jautrūs ir šiluminiams bei mechaniniams įtempiams. Polimodaliniai nociceptoriai nedelsiant reaguoja į terminį, mechaninį ir cheminį įtempimą.
Kai stimuliuojamas veide esantis skausmo receptorius, signalas siunčiamas į smegenyse esantį trišakio nervo mazgą. Kai stimuliuojamas skausmo receptorius bet kurioje kitoje kūno vietoje, signalas eina į nugaros šaknies ganglioną, esantį šalia nugaros smegenų. Paprastai stimulas yra tam tikros rūšies audinių pažeidimas, pvz., nudegimas ar įpjovimas.
Skausmo receptoriui aptikus audinių pažeidimą, receptorius patiria pakitimų, kurie keičia cheminę aplinką. Tai keičia membranos potencialą, kuris yra įtampos skirtumas tarp receptorių vidaus ir išorės, sudarydamas receptorių potencialą. Šis signalas per aksoną siunčiamas į sinapsę per kelis veikimo potencialus. Kai signalas pasiekia sinapsę, išleidžiamos cheminės medžiagos, vadinamos sinapsiniais siųstuvais. Kaimyninė nervinė ląstelė perduoda signalą po sąveikos su sinapsiniais siųstuvais.
Galima išmatuoti signalo sklidimo greitį. Elektrodas ir įrašymo įtaisas gali būti naudojami įvesti įtampą į receptorių ir aptikti atsirandantį veikimo potencialą ląstelės kūne. Matuojant atstumą tarp receptoriaus ir ląstelės kūno bei laiką, per kurį atsiranda veikimo potencialas, galima nustatyti laidumo greitį. Šiluminių ir mechaninių skausmo receptorių laidumo greitis paprastai yra 7–89 mylios per valandą (apie 11–143 kilometrai per valandą). Polimodalinių ir tylių skausmo receptorių laidumo greitis paprastai yra mažesnis nei 7 mylios per valandą (apie 11 kilometrų per valandą).