Lingvistiniu ir literatūriniu požiūriu nukritusi eilutė yra teksto eilutė, kuri tęsiasi iki tam tikro puslapio taško, o tada baigiasi atitinkama teksto eilute, einančia nuo to vidurio taško kitoje žemiausioje horizontalioje eilutėje. Šios technikos rūšys buvo plačiai naudojamos literatūroje ir tekstuose per amžius siekiant įvairių efektų. Kai kurie iš jų yra susiję su techniniu scenarijaus ar teatro scenarijaus perteikimu, o kiti – dėl meninio efekto.
Vieno tipo nukritusi linija kartais matoma rašytiniame pjesės ar filmo scenarijuje. Taikant šio tipo eilučių išmetimo metodą, antroji teksto dalis rašoma apatinėje eilutėje, nes du skirtingi kalbėtojai skaito dvi tos pačios eilutės dalis. Taip dažnai nutinka, kai drama pateikiama poetine forma, tokia kaip jambinis pentametras, populiarus Elžbietos laikų dramos matuoklis. Norint išsaugoti poetinį matuoklį su dviem skirtingais garsiakalbiais, nuleista linija padeda atskirti papildomą jambinės linijos dalį arba liniją, kuri atitinka kitokio tipo matuoklį.
Kita priežastis, dėl kurios nutrūksta eilučių, yra vertimas, išnašos ar bet koks kitas aspektas, kai naudinga laužyti teksto eilutę po eilutės. Šie funkciniai numestų eilučių naudojimo būdai nėra labai paplitę daugelyje kalbų. Kai kuriuose techniniuose tekstuose jie gali būti naudingi būdai skaitytojų bendruomenei pateikti geresnių aiškesnių rezultatų.
Kiti nuleidžiamų linijų tipai daromi siekiant sustiprinti linijinį pasakojimą, sukuriant apgalvotą tuščios vietos modelį puslapyje. Kai kurie poetai ir menininkai apie tai kalba kaip apie sąsają tarp idėjų ir teksto kompozicijos. Viena idėja yra ta, kad nukritusi linija yra numanoma elipsė, kai tarpas veikia kaip „minčių pertrauka“ tarp dviejų frazių. Apskritai, tuščios erdvės naudojimas poezijoje gali padėti nukreipti skaitytoją ir suskaidyti tekstą į abstraktesnes dalis.
Remiantis aukščiau pateikta numestų eilučių, kuriančių savitas poetines asociacijas, samprata, nukritusios eilutės sampratą galima sieti ir su forminės poezijos fenomenu. Formos poezijoje poetai rašo tekstą, kad sudarytų tam tikras formas puslapyje. Daugybė numestų eilučių gali sukurti vieną iš šių formų – konkrečią formą arba abstraktesnę „pūgą“ ar kitą skaitytojo asociaciją.