Taip pat žinomas kaip nukritusi šlapimo pūslė arba cistocele, nukritusi šlapimo pūslė yra būklė, kai sienelė tarp makšties ir šlapimo pūslės susilpnėja tiek, kad šlapimo pūslė pasislenka. Tai sukuria situaciją, kai šlapimo pūslė iš esmės nukrenta į makštį. Be to, kad šlapimo išsiskyrimas iš šlapimo pūslės apsunkinamas, būklė gali būti labai skausminga.
Yra keletas pavojų sveikatai, susijusių su šia būkle. Priklausomai nuo organo padėties, šlapinimosi prevencija gali tapti mažiau įmanoma. Vietoj to, šlapimas išteka be jokio įspėjimo. Šlaplė taip pat gali būti ištempta, o tai padidina galimybę nevalingai išsiskirti šlapimui, kai pacientas juokiasi, kosėja ar užsiima bet kokia veikla, traukiančia apatinės pilvo dalies raumenis.
Šio tipo prolapso vystymasis paprastai klasifikuojamas naudojant tris skirtingus laipsnius arba kategorijas. Mažiausiai sunkus laipsnis apima šlapimo pūsles, kurių kabėjimas yra minimalus, tačiau organas vis tiek iš dalies patenka į makštį. Kitas laipsnis yra šiek tiek rimtesnis, nes šlapimo pūslė pakankamai giliai nuskendo į makštį, kad būtų šalia angos. Blogiausioje kategorijoje šlapimo pūslė iš tikrųjų šiek tiek išsikiša iš makšties angos ir yra aiškiai matoma. Visų trijų laipsnių atveju nėra neįprasta, kad skausmas svyruoja nuo šiek tiek nemalonaus iki beveik nepakeliamo. Dažnai ši būklė taip pat sukels skausmą, kuris, atrodo, kyla ir iš inkstų srities.
Šio sutrikimo išsivystymo rizikos veiksniai yra gimdymas ir amžius. Kai gimdymo metu patiriamas didelis įtempimas, sienelė tarp šlapimo pūslės ir makšties gali sugesti, todėl šlapimo pūslė gali patekti į makštį. Neįprastas ir ilgalaikis įtempimas tuštinimosi metu gali sukelti tą pačią situaciją. Netgi reguliariai keliant sunkius daiktus, kurių žmogus nepajėgia, gali būti papildomai apkrauta apatinė pilvo dalis ir gali nukristi šlapimo pūslė.
Menopauzė taip pat gali būti laikas, kai padidėja šlapimo pūslės kritimo tikimybė. Kadangi estrogenai padeda išlaikyti sveiką sienelę tarp makšties ir šlapimo pūslės, dėl mažesnės hormono gamybos sienelės gali susilpnėti. Dėl to patelei kyla didesnė rizika pažeisti sieną dėl įtempimo tam tikros veiklos metu.
Laimei, nukritusi šlapimo pūslė yra labai išgydoma sveikatos būklė. Diagnozavęs negalavimą ir nustatęs sunkumo laipsnį, gydantis gydytojas gali pradėti tinkamą gydymą. Priklausomai nuo įvykusio kabėjimo laipsnio, gydymas neapims nieko daugiau, kad būtų išvengta bet kokio sunkumo kėlimo ar įtempimo, kuris pablogintų būklę. Tai ypač aktualu, kai šlapimo pūslė yra tik šiek tiek nukritusi į makštį ir kai pacientas jaučia nedidelį skausmą arba jo visai nėra.
Kai diskomfortas yra ryškesnis, gydytojas gali nuspręsti įdėti prietaisą, žinomą kaip pesaras. Iš esmės šis prietaisas įdedamas į makštį ir padėtas taip, kad jis stumtų šlapimo pūslę atgal per pažeistą sienelę ir į ankstesnę padėtį. Kadangi pesarai būna įvairių formų ir dydžių, dažniausiai galima rasti tokį, kuris būtų gana patogus pacientui. Tačiau yra infekcijų ar opų atsiradimo galimybė; dėl šios priežasties gydytojai stebės pesaro padėtį ir bendrą makšties būklę tol, kol prietaisas bus vietoje.
Blogiausiais šlapimo pūslės kritimo atvejais vienintelė alternatyva yra operacija. Procedūros metu reikia pataisyti sieną ir sustiprinti vietą, kad šlapimo pūslė būtų grąžinta į normalią padėtį. Tokio tipo invazinės operacijos metu pacientas paprastai turi likti ligoninėje keletą dienų, o visas reabilitacijos laikotarpis trunka kelias savaites.