Nuosavybės draudimo mokesčiai imami, kai asmuo perka nuosavybės teisės draudimą. Nuosavybės draudimas užtikrina nuosavybės teisę tuo atveju, jei kiltų ginčas dėl atitinkamo turto nuosavybės ar suvaržymo. Mokesčiai už nuosavybės teisės draudimą skiriasi, tačiau dažnai yra proporcingi turto, kuriam buvo įsigytas nuosavybės draudimas, vertei. Paprastai terminas „nuosavybės draudimo mokestis“ vartojamas kalbant apie nuosavybės draudimo poliso pirkimą. Tačiau jis taip pat gali būti naudojamas nurodant išlaidas, kurias asmuo moka už pavadinimo paiešką.
Nuosavybės draudimas dažnai perkamas žmogui perkant būstą ar kitokio tipo nekilnojamąjį turtą. Paprastai nuosavybės teisių paieška atliekama siekiant nustatyti, ar yra kokių nors kliūčių, neleidžiančių nuosavybės teisės perduoti naujiems nuosavybės savininkams. Asmuo ar įmonė, atliekanti nuosavybės paiešką, paprastai naudojasi visomis galimybėmis, kad įsitikintų, jog nuosavybės teisė yra aišku prieš baigiant turto pardavimą. Tačiau kai kuriais atvejais pretenzija dėl nuosavybės teisės praleidžiama. Pavyzdžiui, jei praeityje ant nuosavybės teisės buvo suklastotas parašas arba per paiešką neatskleidžiamas nuosavybės teisės įkeitimas, naujasis savininkas gali prarasti dalį arba visus į turtą investuotus pinigus.
Nuosavybės draudimo mokesčiai gali padengti tik nuosavybės draudimo poliso išlaidas, tačiau taip yra ne visada. Dažnai mokesčiai už pavadinimo paieškas ir egzaminus yra derinami su nuosavybės draudimo kaina, o ne apmokestinami atskirai. Tačiau svarbu pažymėti, kad nuosavybės draudimo mokesčiai ne visose vietose tvarkomi vienodai. Kiekvienoje jurisdikcijoje gali būti taikomi unikalūs įstatymai, kaip jie tvarkomi, tačiau įmonėms paprastai leidžiama nustatyti savo mokesčius, jei jos laikosi jurisdikcijos įstatymų.
Kai kuriose vietose nuosavybės draudimo bendrovės pagal įstatymą privalo nustatyti tarifus ir pateikti juos jurisdikcijos draudimo komisaro biurui ar panašiai įstaigai. Tačiau nustačius mokesčius, nuosavybės draudimo bendrovė paprastai privalo jų laikytis. Tai reiškia, kad vienam klientui neleidžiama taikyti bazinių tarifų, o kitam – didesnių nei įprasta tarifų.
Kartais nuosavybės draudimo mokesčius nustato atskiros nuosavybės draudimo bendrovės, tačiau jie priklauso nuo jurisdikcijos nustatytų minimumų. Pavyzdžiui, jurisdikcija gali nustatyti minimalią sumą, kurią nuosavybės draudimo bendrovė turi imti pagal įstatymą, tačiau bendrovė, jei nori, gali imti didesnį mokestį nei minimali. Kai tai taikoma, nuosavybės draudimo bendrovės gali nustatyti savo tarifus, tačiau jos visos pradeda nuo to paties tarifo pagrindo.