Nuotolinis tarpinis serveris paprastai yra kompiuterio aparatinė įranga, kuri veikia kaip tarpininkas tarp kliento kompiuterio užklausų tipiškame tinklo serveryje. Jis gali būti bet kur ir gali būti programinė įranga, o ne tikrasis serveris. Jo paskirtis yra atlikti tinklo užklausų šliuzo funkciją serveryje saugumo, filtravimo ir našumo sumetimais.
Standartiniai tinklų serveriai yra skirti valdyti visą gaunamą srautą iš klientų kompiuterių ir programinės įrangos programų, o šių serverių apsauga anksčiau buvo vykdoma įdiegiant filtrus ir ugniasienes, kurios apsaugojo serverį nuo kenkėjiškų atakų. Pridėjus nuotolinį tarpinį serverį tarp kliento ir serverio srauto, užtikrinamas didesnis saugos ir valdymo lygis. Internetiniai kompiuterių tinklai, o ne vietiniai tinklai (LAN), yra labiausiai paplitusi vieta, kur naudojama tokio tipo sąranka dėl jų siūlomo anonimiškumo. Perduodant kompiuterio duomenų užklausas per tokio tipo serverį, jam suteikiamas kitoks interneto protokolo (IP) adresas, nei priskirtas vietiniam kompiuteriui. Pats nuotolinio tarpinio serverio IP adresas tampa kliento IP adresu pagrindinio serverio požiūriu.
Kai kurie LAN su interneto prieiga ėmėsi papildomo saugumo žingsnio – uždraudė naudoti žiniatinklio tarpinius serverius. Žiniatinklio tarpiniai serveriai yra su programine įranga susijusios nuotolinio tarpinio serverio versijos, kurios naudoja žiniatinklio naršyklę, kad pasiektų apribotas svetaines. Tačiau žiniatinklio tarpinis serveris veikia tik svetainės srautui. Šia prasme jų funkcionalumas yra ribotas, nes neapdoros viso interneto srauto, įskaitant el. pašto ir momentinių pranešimų siuntimą.
Pridėjus nuotolinius tarpinius serverius, interneto serveriai turėjo daug naudos. Jie leidžia padidinti saugumą vietinio serverio lygiu, nes veikia kaip papildomas gaunamo ir išeinančio srauto filtravimo sluoksnis, tuo pačiu užtikrinant klientų kompiuterių anonimiškumą dėl jų tikrosios vietos. Taip pat pagerėjo našumas, nes nuotolinis tarpinis serveris dažnai turi pasikartojančią duomenų saugyklą, kurią teikia kliento užklausomis, todėl pradinio serverio, į kurį buvo nukreiptas srautas, iš viso nereikia pasiekti.
Įgaliotieji serveriai taip pat kaupia duomenis iš pagrindinio serverio, kurį jie užtaria, kai gaunamos tinklo užklausos. Šis laikinas duomenų saugojimas tarpinio serverio atmintyje vėl veikia kaip srauto valdymo forma, atlaisvinant kompiuterio serverio išteklius kitur. Šis nuotolinio įgaliotojo serverio arba nuotolinio žiniatinklio tarpinio serverio gebėjimas užtikrinti anonimiškumą, padidinti duomenų prieigos pralaidumą ir didesnį saugumą nuo kenkėjiškų programų atakų pagerina interneto ryšį ir patikimumą.
Nuotolinio tarpinio serverio sąvokos įtraukimas į pagrindinius pasaulinės interneto struktūros taškus žengia žingsnį atgal link to, kad internetas iš pradžių buvo sukurtas. Pridėjus saugumo ir duomenų dubliavimo lygius, padidėja greitis ir patikimumas, o tai atspindi pirminę interneto koncepciją, kai jis iš pradžių buvo sukurtas kaip Pažangių tyrimų projektų agentūros tinklas 1969 m. (ARPANET). Kaip keturių universitetų tinklo sistema JAV gynybos programoje, ARPANET buvo dabartinės interneto struktūros pirmtakas, sukurtas taip, kad išliktų ir išliktų funkcionalus bei tvirtas, net jei didelė dalis jos nepavyktų.