Nykštukinė azalija yra krūmų rūšis, kilusi iš rytinių JAV pakrantės rajonų. Šis Šiaurės Amerikos vietinis gyventojas gavo savo bendrą pavadinimą dėl to, kad yra mažai augantis, plintantis krūmas. Nykštukinė azalija identifikuojama pagal rūšies pavadinimą Rhododendron atlanticum ir taip pat žinoma bendriniu pavadinimu pakrantės azalija.
Azalijos yra Rhododendron genties dalis. Augalai užauga nuo 1 iki 3 pėdų (apie 30–90 cm) aukščio, besidriekiančio, besidriekiančio augimo modelio. Ši mažytė vietinė azalija gamtoje dažniausiai aptinkama pelkėtose vietose prie upelių vagų ir smėlėtose pakrantės zonose, drėgnuose pušynuose ir pakrančių savanose. Kaip ir visos Šiaurės Amerikos vietinės azalijos, nykštukinė azalija yra lapuočių, o tai reiškia, kad rudenį ji numeta lapus.
Nykštukinė azalija turi blizgius žalius lapus su šiek tiek mėlynu atspalviu. Lapai yra maži, paprastai apie 1.5 colio (3.8 cm) ilgio. Gėlės dažnai būna baltos arba šviesiai rožinės spalvos. Kiekvieną gėlių grupę sudaro nuo keturių iki 10 atskirų žiedų.
Kaip ir visos azalijos ir daugelis kitų Rhododendron genties augalų, nykštukinė azalija negali išgyventi šarminėje dirvoje. Rūgščios dirvožemio sąlygos, kurių pH yra nuo 5.0 iki 5.5, išlaiko azalijas sveikas ir klestinčias. Sodinimo vieta daliniame arba visiškame pavėsyje yra ideali. Nykštukinės azalijos puikiai tinka pasodinti po kraštovaizdžio medžiais, ypač medžiais, kurie sukuria rūgštinę dirvožemio aplinką, pavyzdžiui, ąžuolas ar pušys.
Sodinimo vietoje, kurioje yra geras drenažas, nykštukinės azalijos išlieka sveikos ir klesti kraštovaizdžio aplinkoje. Azalijos taip pat geriausiai auga dirvožemyje, kuriame yra daug organinių medžiagų. Į dirvą galima įmaišyti lapų pelėsio, pušų spyglių, pjuvenų, žievės drožlių, durpių samanų ir komposto, kad būtų pagerintos maistinės medžiagos ir dirvožemio kokybė. Dirvožemio tyrimas prieš sodinimą gali padėti nustatyti natūralų dirvožemio pH ir padėti keisti dirvožemį.
Žemaūges azalijas galima sodinti bet kuriuo metų laiku. Pasodinus plotą reikia mulčiuoti 2–4 colių (apie 5–10 cm) organinės medžiagos sluoksniu. Mulčias reguliuoja dirvožemio temperatūrą aplink šaknis, todėl vasarą jos būna vėsesnės, o žiemą – šiltesnės.
Mulčio sluoksnis taip pat sulaiko drėgmę arti žemės, sulėtindamas garavimo greitį. Kadangi laikui bėgant mulčio sluoksnis suyra, į dirvą galima įpilti papildomų maistinių medžiagų. Mulčias turėtų būti papildytas kiekvienais metais pavasarį arba rudenį, kad bendras lygis būtų nuo 2 iki 4 colių (apie 5–10 cm).