Miniatiūrinė lėto augimo eglės versija vadinama „nykštukine egle“. Šie spygliuočiai visžaliai medžiai priklauso Picea genčiai, kaip ir standartinio dydžio eglės. Nėra vienos žemaūgių eglių rūšies, o dauguma veislių yra tiesiog mažesnės standartinio dydžio eglių versijos. Populiariausia žemaūgė eglė yra žemaūgė Albertos eglė, dar vadinama žemaūge balta egle, tačiau žemaūgė mėlynoji eglė yra dar viena dažna atmaina.
Picea glauca „Conica“ yra labiausiai paplitusi žemaūgė Albertos eglė, taip pat pati populiariausia soduose ir kraštovaizdžiuose naudojama žemaūgė eglė. Standartinio dydžio Albertos eglė pasiekia 49–98 pėdų (maždaug 15–30 metrų) aukštį, o nykštukinė versija po 8 metų brandinimo laikotarpio gali pasiekti maždaug 2.5 pėdų (apie 25 metro) aukštį. Subrendusios nykštukinės Albertos eglės dėl savo dydžio ir kūginės formos dažnai naudojamos kaip Kalėdų eglės. Jie turi trumpus, tankius spyglius, kurie prasideda šviesiai žaliu atspalviu ir tampa pilkai žali, kai šakos sensta. Yra ir kitų nykštukinių Albertos eglių rūšių, tačiau dažniausiai naudojama „Conica“.
Kūginės nykštukinės Albertos eglės klesti vėsiame, drėgname klimate, tačiau gali augti ir šiltame, karštame klimate. Medžius galima laistyti kartą per savaitę vidutinio klimato sąlygomis, tačiau gali prireikti dažniau laistyti esant sausai, karštai. Kaip ir visi amžinai žaliuojantys augalai, nykštukinė Alberta auga ištisus metus, tačiau atšiauriais žiemos mėnesiais kraštovaizdžio meistrams gali tekti apvynioti jaunus medžius į maišą, nes stiprūs šalti vėjai gali išdžiovinti medį ir padaryti ilgalaikės žalos. Šiems medžiams taip pat reikalingas gerai nusausintas dirvožemis ir dalinė saulė, kad išgyventų. Augalus galima genėti įvairiomis formomis, tačiau sodininkui ar kraštovaizdžio meistrui reikia labai mažai genėti, jei nori, kad medis išlaikytų natūralią kūginę išvaizdą.
Kita populiari žemaūgių eglių rūšis – žemaūgė mėlynoji eglė. Picea pungens „Globosa“, dar vadinama rutuline mėlynąja egle, yra labiausiai paplitusi žemaūgių mėlynųjų eglių rūšis, nors yra ir kitų veislių. Standartinio dydžio mėlynos eglės užauga iki 82–89 pėdų (maždaug 25–30 metrų) aukščio, tačiau šis konkretus nykštukas per 3 metų pasiekia tik 5–1 pėdų (maždaug 1.5–10 metro) aukštį. Šis visžalis yra populiarus sodų ir kraštovaizdžių krūmas. Jis yra rutuliškos formos ir gana plokščia viršūne. Šakos turi ryškų mėlynai žalią atspalvį ir yra tankiai suspaustos.
Mėlynosios eglės geriausiai klesti, kai pasodintos saulėje ir gerai nusausintoje arba sausoje dirvoje. Ši žemaūgė eglė gali lengvai prisitaikyti prie kitų sąlygų, tačiau atsidavęs sodininkas ar kraštovaizdžio meistras turėtų vengti sodinti krūmą pavėsyje arba nuolat įmirkusioje, supakuotoje dirvoje. Medį reikia laistyti kas savaitę, bet jo nereikia permirkyti. Norint išlaikyti augalo formą ir dydį, būtinas nuoseklus genėjimas.