Obojaus koncertas – tai muzikinis pasirodymas, kuriame skamba solo obojus kartu su orkestru. Kaip ir dauguma tradicinių koncertų, obojaus koncertas turi tris dalis, žinomas kaip judesiai. Solistas išryškinamas per visus tris judesius ir groja melodiją. Visas orkestras akomponuoja solistui, kartais grodamas choru, o kai kuriuose kūriniuose – prieš solisto melodiją arba su ja tiesiogiai konkuruodamas. Įmantrus ir sudėtingas solinio obojaus panaudojimas ir jį lydintis orkestro grojimas yra obojaus koncerto bruožai.
Obojų koncertinės kompozicijos, taip pat koncertai, parašyti styginiams instrumentams, išpopuliarėjo meninės kūrybos laikotarpiu, vadinamu baroku. Baroko muzika – terminas, naudojamas apibrėžti kiekvienos kompozicijos sudėtingumą, išpopuliarėjo XVI amžiuje, o piką pasiekė XVIII amžiaus viduryje. Koncertai, taip pat ir parašyti obojui, iš pradžių kilę iš concerto grosso kompozicijų, taip pat populiarių baroko laikotarpiu. Išvertus iš italų kalbos, concerto grosso reiškia didįjį koncertą.
Tokiose kompozicijose, kaip Concerto grosso, paprastai buvo nedidelė grupė solistų, kurie su visu orkestru keitė muzikinę poziciją ir atlikimą pirmyn ir atgal. Arba koncertuose skambėjo solo instrumentai, tokie kaip fortepijonas, violončelė, smuikas ar kiti styginiai instrumentai, grojantys melodiją, o orkestrinis akompanimentas – papildomas choras. Istoriniuose šaltiniuose pirmasis žinomas koncertas priskiriamas Giuseppe Tortelli, kuris savo koncertus kūrė daugiausia smuikui.
1600-ųjų pabaigoje ir 1700-ųjų pradžioje keli operos, bažnytinių kantatų ir kamerinės muzikos kompozitoriai eksperimentavo su koncertais, ieškodami būdo, kaip padidinti visuomenės ir bažnyčios patrauklumą muzikiniam stiliui. XVII amžiuje prancūzų instrumentų kūrėjų Hotteterre’ų šeimai išradus obojų, obojų koncertinės kompozicijos tapo mėgstamos to meto populiarių kompozitorių, tokių kaip Georgas Philippas Telemannas ir Tomaso Albinoni, Bacho ir Vivaldi amžininkai. Tomaso Albinoni buvo pirmasis žinomas ir populiariausias italų obojaus koncertas.
„Opus 7“, pirmasis Albinonio koncertas, parašytas pučiamiesiems instrumentams, buvo išleistas 1716 m. ir pabrėžė Albinonio pomėgį obojui. Prieš išleidžiant Opus 7, obojus vis dar buvo laikomas naujai pristatytu instrumentu Italijoje, Albinonio gimtojoje šalyje ir XX a. pradžioje Europos muzikinės kultūros epicentru. Nepaisant to, kad obojus yra naujas instrumentas, prieš Albinoniui išleidžiant „Opus 1700“, Vokietijoje pasirodė tokių kompozitorių kaip Georgas Philippas Telemannas ir George’as Fridericas Handelis. Nors ir ne pirmasis obojaus koncertas, Opus 7 buvo laikomas sėkmingiausiu pirmųjų obojaus koncertinių kūrinių.
Dėl Opus 7 populiarumo buvo išleistas dar vienas 9 m. Albinoni parašytas obojaus koncertas Opus 1722. XX a. pabaigoje sumažėjo susidomėjimas barokiniais obojaus koncertais ir į Opus 7 ir Opus 9 panašių pučiamųjų instrumentų koncertų paklausa. Iki XIX amžiaus nedaugelis kompozitorių parašė koncertus pučiamiesiems instrumentams, o daugiausia dėmesio skyrė styginiams instrumentams ir fortepijonui.