Operantinis kondicionavimas yra elgesio modifikavimo forma, kuri naudojama siekiant sumažinti arba padidinti tikimybę, kad pasireikš tam tikras elgesys. Procesas remiasi idėja, kad organizmai reaguoja į dirgiklius ir kad jei jie gali būti išmokyti susieti konkretų dirgiklį su tam tikru elgesiu, jie bus labiau linkę į tokį elgesį arba jo išvengs, priklausomai nuo dirgiklio tipo. Daugelis žmonių tam tikru lygiu naudoja operantinį kondicionavimą savo kasdieniame gyvenime, be to, jis naudojamas psichologijos eksperimentuose.
Didžiąją dalį garsiųjų operantinio kondicionavimo darbų XX amžiuje atliko gerai žinomas elgesio psichologas BF Skinneris. Kiti išplėtė jo darbą ir ištyrė daugybę skirtingų būdų, kuriais gali atsirasti operantinis kondicionavimas. Visais atvejais tikslas yra priversti organizmus pakeisti savanorišką elgesį, dar žinomą kaip operantinis elgesys. Žinodami, kaip veikia operantinis kondicionavimas, žmonės gali jį naudoti norėdami pakeisti aplinkinių žmonių ar organizmų elgesį.
Yra keletas skirtingų tipų dirgiklių, kurie gali būti naudojami operantiniam kondicionavimui. Vienas iš jų apima sustiprinimą, kuris yra skirtas paskatinti organizmą pakartoti elgesį. Teigiamo pastiprinimo metu kaip atlygis į aplinką pridedamas kažkas malonaus. Neigiamo pastiprinimo metu atimama kažkas nemalonaus. Organizmas išmoksta susieti elgesį su teigiamu įvykiu ir taip pradeda elgseną kartoti.
Su bausme arba kažkas gero išimama iš aplinkos, arba įdedama kažkas blogo. Teigiama bausmė apima ką nors nemalonaus, pavyzdžiui, erzinantį toną arba lengvą elektros šoką. Neigiama bausmė apima malonių dirgiklių pašalinimą.
Yra dar vienas dirgiklio tipas, kurį galbūt geriau būtų galima priskirti prie nedirginimo. Išnykimo atveju nieko neįvyksta po to, kai gyvūnas pradeda tokį elgesį. Tai gali užgesinti elgesį, nes gyvūnas sužino, kad nieko neatsitiks, kai jis elgsis, tiriamas operantinio kondicionavimo eksperimentuose.
Operantinio kondicionavimo metu pastiprinimas ir bausmės atliekamos pagal grafiką. Kartais organizmas kiekvieną kartą, ypač pradžioje, patiria stimulą. Kitais atvejais grafikas gali būti nepastovus. Tai gali paskatinti organizmą pakartoti tokį elgesį arba jo vengti, nes jis nežino, kada gali atsirasti stimulas. Jei grafikas tampa pernelyg nereguliarus, organizmas gali pradėti elgtis netvarkingai, nes nebemato aiškaus ryšio tarp konkretaus elgesio ir pasekmės.