Opsoclonus yra reta sveikatos būklė, dėl kurios akys greitai ir nevalingai juda. Sutrikimas gali labai sutrikdyti normalų regėjimą, o kai kuriais atvejais dėl to neįmanoma sutelkti dėmesio ilgiau nei kelias sekundes. Opsoclonus paprastai atsiranda kartu su vienu iš daugelio įvairių neurologinių sutrikimų, encefalitu ir tam tikromis vėžio formomis. Šios būklės gydymas paprastai apima kitų pagrindinių būklių nustatymą ir gydymą, pvz., chemoterapiją navikams arba prieštraukulinius vaistus, kurie palengvina drebulį ir raumenų trūkčiojimą.
Dažniausia kūdikių ir vaikų iki dešimties metų opsoklonijos priežastis yra encefalitas – sunki bakterinė ar virusinė infekcija, sukelianti smegenų uždegimą. Vyresnio amžiaus žmonėms opsoklonusas dažniausiai yra plaučių, lytinių organų, krūtų ar smegenų vėžinių navikų šalutinis poveikis. Neurologinis sutrikimas, žinomas kaip opsoclonus mioklonuso sindromas, gali pasireikšti bet kokio amžiaus žmonėms ir sukelia atsitiktinius, greitus raumenų judesius daugelyje kūno dalių, įskaitant akis. Žmonėms, sergantiems Parkinsono liga ar epilepsija, taip pat gali pasireikšti akių trūkčiojimo simptomai.
Asmuo, sergantis opsoklonija, gali patirti staigius, nekontroliuojamus akių trūkčiojimus, kurie gali pasireikšti kelis kartus per dieną. Akys gali trūkčioti į šonus arba aukštyn ir žemyn be įspėjimo, o tai galiausiai gali sukelti galvos skausmą, svaigimą ir pykinimą. Akių trūkčiojimo epizodai skiriasi savo intensyvumu ir laiku, per kurį regėjimas normalizuojasi. Epizodų dažnis taip pat labai įvairus; kai kurie pacientai džiaugiasi dienomis ar savaitėmis be simptomų, o kiti nuolat kovoja su akių problemomis. Abi akys yra vienodai paveiktos beveik visiems pacientams, sergantiems šia liga.
Asmenį, kuris kenčia nuo opsoklonijos simptomų, gydytojas turi ištirti, kad nustatytų tikslią priežastį. Neurologijos gydytojai gali atlikti smegenų skenavimą ir magnetinio rezonanso tomografijos tyrimus, kad patikrintų smegenų pažeidimus ir vėžinius navikus. Norint patikrinti, ar nėra virusinių ar bakterinių infekcijų, gali būti atliekami kraujo ir šlapimo tyrimai. Nustačius priežastį, gydytojai gali tiksliai nustatyti geriausias gydymo priemones.
Jauniems pacientams, sergantiems encefalitu, paprastai skiriami antivirusiniai arba antibiotikai, o asmenys, kenčiantys nuo opsokloninio mioklonijos sindromo, gali gauti kortikosteroidų, prieštraukulinius vaistus ir hormonų terapiją. Kiti traukulių sutrikimai gydomi įvairiais prieštraukuliniais vaistais ir raminamaisiais preparatais, siekiant sumažinti akių problemų atsiradimą. Vėžinius navikus kartais galima palengvinti taikant chemoterapiją ar spindulinę terapiją, nors norint visiškai pašalinti vėžinį audinį iš smegenų ar kitų kūno dalių, dažnai reikia operacijos.