Žodžiu yra terminas, taikomas kalboms, kuriose nėra paplitusios rašytinės komunikacijos formos. Šis terminas reiškia, kaip kalba vartojama mąstant ir kalbant populiacijose, kurios neturi plačios prieigos prie rašytinės savo kalbos formos. Žodinės tradicijos buvo tyrinėjamos daugelį šimtmečių, nes suprantama, kad šnekamoji kalba atsirado gerokai anksčiau už rašytinę. Žodingumo tyrimas išeina iš žodinių tradicijų tyrimo. Tačiau ši studijų sritis ne tik studijuoja pačią kalbą. Atvirkščiai, ji taip pat žiūri į kultūras, kurios remiasi šia komunikacijos forma, per antropologinį objektyvą.
Žodingumo tyrimas kelia daugybę klausimų apie tai, kaip veikia visuomenės, kai nėra spausdintos kalbos: kuo visuomenės be teksto ekonomika skiriasi nuo visuomenės su tekstu? Kuo skiriasi politika? Ar žmonių vystymasis grynai žodinėse visuomenėse skiriasi nuo žmonių, turinčių ir šnekamąją, ir rašytinę kalbą? Šie tyrimai yra ypač svarbūs šiandien, kai pasaulis juda globalizacijos link. Ar globalizacija įmanoma be universalaus teksto vartojimo? Tai yra pagrindinis šios srities tyrinėtojų klausimas.
Žodingumas skirstomas į dvi formas: pirminę ir liekamąją. Pirminis tipas matomas kultūrose, kuriose kalba ir jos vartojimas mintyse ir kalboje yra visiškai už rašymo žinių ribų. Tokių kultūrų žmonėms niekada nebuvo pateiktas rašytinės kalbos pavyzdys ir jie niekada negirdėjo apie tai kalbant.
Likęs žodiškumas reiškia kalbą, kuri buvo rašoma, bet nebuvo visiškai įtraukta į kasdienį vartojimą. Ši forma vadinama „likutiniu“, nes žodiškumas vis dar egzistuoja kalboje, nepaisant teksto buvimo ar žinimo. Šiuo atveju žodingumas laikomas likučiu, kuris mažėja, nes visuomenėje vis labiau vyrauja spausdinta kalbos versija. Todėl žodiškumą galima suvokti kaip reiškinį, kuris gali egzistuoti slenkančia skale.
Svarbu pažymėti, kad bet kurios veislės tyrimas nėra tas pats, kas neraštingumas. Neraštingumas yra terminas, reiškiantis nesugebėjimą suprasti spausdintos kalbos gyvenant visuomenėje, kurioje vyrauja skaitymas ir rašymas.