Organinė teisė, dar vadinama pagrindine teise, yra įgaliojimų arba dokumentų, sudarančių visuomenės teisės pagrindą, grupė. Nors paprastai tai reiškia suverenią valstybę, jis gali reikšti verslą ar kitokio tipo organizaciją. Organinė teisė gali būti oficialiai parašyta, pavyzdžiui, su JAV, Ispanijos ar Prancūzijos konstitucijomis. Tai taip pat gali būti neoficialus arba nerašytas teisės kodeksas.
Daugeliu atvejų organinė teisė reiškia pagrindinius dokumentus, kuriais remiantis reglamentuojama visuomenės valdžia. JAV tai yra JAV Konstitucija, Nepriklausomybės deklaracija ir 1787 m. Šiaurės vakarų potvarkis. Daugelis šalių turi konstitucijas, kurios sudaro jos organinių teisės aktų rinkinį, į kurį įtrauktas tam tikras lankstumas, pvz., įtrauktos pataisos.
Pusiausvyra tarp socialinės tvarkos palaikymo ir asmeninės laisvės suteikimo yra sudėtinga. Organinė teisė bando sukurti pagrindą, ant kurio sukuriami valdantys teisiniai įstatai. JAV pagal organinę teisę aukštesnės instancijos teismai turi galimybę panaikinti sprendimus. Tokiu būdu dėsniai ir jų aiškinimas gali nuolat keistis, nors jų pamatinis organinis įstatymas to nekeičia.
Organinė teisė gali reikšti ne tik reglamentuojančių potvarkių rinkinį. Tai gali reikšti pačią vyriausybės struktūrą. Pavyzdžiui, JAV Konstitucija nustato tris pagrindines valdžios šakas – vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisminę, taip pat rinkimų ar skyrimo taisykles.
Versle organinė teisė gali reikšti principų rinkinį, išdėstytą įmonės dokumentuose. Įmonės įstatuose nustatomos pagrindinės korporacijos taisyklės, tokios kaip pramonės rūšis, korporacijos valdybų sudėtis, ar akcijos bus išleidžiamos ir kaip, ir daugelis kitų detalių. Įmonių chartijos gali būti įvairių formų, priklausomai nuo šalies ir jurisdikcijos srities. Įmonės chartija yra tik vienas iš daugelio verslo dokumentų tipų, kurie nustato precedentą, kaip bus valdoma korporacija.
Jurisprudencija yra teisės filosofija, kuri tiria daugybę teisinių teisių ir apribojimų formų, įskaitant organinę teisę, prigimtinę teisę, pozityviąją teisę ir bendrąją teisę. Prigimtinė teisė naudoja gamtos taisykles, kad nustatytų pagrįstus moralinio elgesio apribojimus. Pozityvioji teisė – tai visuma žmogaus sukurtų įstatymų, kurių egzistavimui nustatyti nebūtinai naudojami gamtos dėsniai. Bendroji teisė taip pat žinoma kaip teismų praktika, pagal kurią tam tikros teisės ir privilegijos suteikiamos arba atimamos pagal daugybę teisinių precedentų.