Ozena, dar vadinama rhinitis sicca arba atrofiniu rinitu, yra retas nosies takų sutrikimas. Tai dažniausiai pasitaiko sausringuose regionuose, tokiuose kaip Indija, Egiptas ir Viduriniai Rytai, taip pat daugelyje kitų besivystančių šalių. 2011 m. ši liga nebuvo išgydyta. Gydytojai simptomus valdo antibiotikais, nosies drėkinimu ir chirurgija.
Pacientai, kenčiantys nuo šios būklės, paprastai praranda uoslę. Nosies ertmėse kaupiasi žalsvos išskyros, o dideli plutos plotai užpildo nosies ertmę. Šios plutos dažnai kraujuoja, jei jos pašalinamos. Išskyros turi labai nemalonų kvapą, ir nors pacientas negali aptikti kvapo, jis gali nukentėti socialinėje aplinkoje.
Paciento nosies viduje uždegami nosies ertmės, pablogėja gleivinės ir kauliniai gūbriai. Taip pat suserga maži indai nosies viduje. Kartais kremzlėje tarp šnervių susidaro skylutės. Nosies išskyrose taip pat gali būti pūlių.
Negydoma ozena gali sukelti socialinę izoliaciją. Kvapas gali būti toks stiprus, kad draugai ir šeimos nariai atsisako bendrauti su pacientu. Sunkiais atvejais musės lervos, vadinamos lervomis, gali užkrėsti nosį ir sukelti meningitą.
Gydytojas gali diagnozuoti ligą pagal fizinius simptomus ir paciento kvapą. Vėliau jis arba ji pažymi jį kaip pirminį arba antrinį atrofinį rinitą. Pirminė ozena atsiranda, kai pacientas užsikrečia tokiomis bakterijomis kaip Bacillus Mucosus arba Klebsiella Ozaenae. Antrinės ligos formos dažniausiai atsiranda dėl radiacijos, nosies traumos ar operacijos.
Žmonėms, gyvenantiems dideliame skurde, gresia didesnė rizika užsikrėsti ozena nei asmenims iš aukštesnės socialinės ir ekonominės padėties. Hormonų disbalansas, autoimuninės ligos, vitaminų trūkumas ir prasta mityba taip pat gali prisidėti prie problemos. Paaugliams taip pat yra didesnė rizika nei suaugusiesiems.
Gydytojai paprastai sprendžia simptomus, nes tiksli ozenos priežastis dažnai nežinoma. Gydytojas gali skirti nosies lašų, kurių sudėtyje yra gliukozės ir glicerino, kad slopintų bakterijų augimą. Pacientams taip pat nurodoma drėkinti ar užpilti nosį tirpalais, tokiais kaip natrio chloridas arba natrio bikarbonatas, kad būtų atpalaiduotos išskyros ir užkirstų kelią bakterijoms kolonizuoti pažeistus audinius.
Antibiotikai dažnai skiriami kartu su kitais gydymo būdais. Nutraukę gydymą antibiotikais, pacientai turi toliau plauti nosį kelis kartus per dieną. Drėkinimas turi būti praktikuojamas visą likusį paciento gyvenimą, kad būtų išvengta atkryčių.
Gydytojas taip pat gali rekomenduoti pacientui į nosį įlašinti mineralinio aliejaus arba glicerino, kad audiniai neišdžiūtų. Kai kurie gydytojai taip pat siūlo pridėti kvapą stabdančių medžiagų, tokių kaip mentolis. Sunkiais atvejais gali prireikti net chirurginės intervencijos.