Ozono sluoksnis yra Žemės atmosferos dalis, kurioje yra palyginti daug ozono O3. Žemės atmosfera susideda iš daugybės skirtingų sluoksnių ir daugiausia sudaryta iš azoto, o deguonis yra antras pagal dažnumą elementas. Ozono sluoksnis svarbus dėl daugelio priežasčių, bet pirmiausia dėl to, kad jis padeda apsaugoti gyvybę žemėje nuo žalingos ultravioletinės spinduliuotės.
Pats ozonas yra tam tikra deguonies forma, kurioje trys elemento atomai yra susijungę. Jis yra nuodingas žmonėms kvėpuoti tiesiogiai, ir jis laikomas teršalu, jei jis randamas netoli Žemės paviršiaus. Pavadinimas kilęs iš žodžio, reiškiančio konkretų kvapą, su kuriuo jis asocijuojasi, kuris atsiranda per žaibiškas audras.
Ozono sluoksnis, kaip ir pati Žemės atmosfera, neturi tikslios ribos. Apskritai manoma, kad tai yra 10–20 mylių (15–35 km) virš Žemės paviršiaus esantis dujų sluoksnis. Ozono koncentracija sluoksnyje yra didelė, palyginti su bet kur kitur, tačiau ji vis tiek yra palyginti maža. Net ir tankiausiai koncentruotose dalyse ozonas sudaro tik kelias milijonines dalis.
Ozonas yra ypač svarbus žmonėms, nes turi unikalią savybę sugerti ultravioletinę spinduliuotę. Yra trys pagrindiniai ultravioletinės (UV) spinduliuotės tipai, žinomi kaip UV-A, UV-B ir UV-C. Tinkamai veikdamas šis atmosferos sluoksnis visiškai pašalina UV-C spinduliuotę, kuri yra žalingiausia žmogui. Tai taip pat drastiškai sumažina UV-B kiekį, kuris pasiekia Žemės paviršių – UV-B yra spinduliuotė, atsakinga už daugelio odos vėžio rūšių ir saulės nudegimų atsiradimą.
1970-aisiais tapo akivaizdu, kad ozono sluoksnis pamažu nyksta. Buvo nustatyta, kad tai buvo tiesioginis tam tikrų katalizatorių, kuriuos žmonės išskiria dideliais kiekiais, naudojimo rezultatas. Kai kurios šalys ėmėsi nedidelių žingsnių, siekdamos sumažinti šių katalizatorių, ypač chlorfluorangliavandenilių (CFC), emisiją, tačiau iš esmės šios priemonės buvo gana ribotos. Tačiau 1985 m. virš Antarktidos ozono sluoksnyje buvo aptikta didžiulė skylė.
Skylė suteikė būtiną postūmį pasauliniam judėjimui, padedančiam apsaugoti šį atmosferos sluoksnį. Per dvejus metus nuo jo atradimo Monrealio protokolas buvo ratifikuotas, smarkiai apribodamas ozono sluoksnį ardančių junginių gamybą. Iki dešimtojo dešimtmečio vidurio ozono sluoksnį ardančių junginių naudojimas buvo smarkiai sumažintas, o ozono sluoksnis pradėjo atsigauti.
Nors atmosfera vis dar gerokai žemesnė už istorinį ozono lygį, atrodo, kad jos nykimas smarkiai sulėtėjo, o artimiausias pavojus jau praėjo. Ozono sluoksnis daugeliui žmonių yra ryškus pavyzdys, kad pasaulio tautos gali imtis gana greitų ir konkrečių veiksmų artėjančios pasaulinės katastrofos akivaizdoje.