Pagrindinė infliacija bando išmatuoti bendrųjų prekių ir paslaugų kainų augimo tempą. Tai svarbus ekonominis rodiklis, nes kylant bendram kainų lygiui perkamoji galia krenta. Tokia situacija lemia žemesnį gyvenimo lygį, nes spartus kainų lygio augimas reiškia, kad už tą pačią pinigų sumą galima nusipirkti mažiau prekių ir paslaugų. Pagrindinę infliaciją galima atskirti nuo bendros infliacijos, nes pirmoji neapima maisto ir energijos kainų padidėjimo, o į antrąją – šie labiau nepastovūs elementai.
Apskaičiuojant pagrindinę infliaciją maisto ir energijos kainos neįtraukiamos, nes istoriškai šių prekių kainų pokyčiai buvo itin nestabilūs. Maisto ir energijos kainų nenuspėjamas pobūdis gali būti siejamas su tuo, kad šių prekių kainos yra jautrios pasiūlos svyravimams. Maisto tiekimą gali paveikti drastiškos oro sąlygos, pvz., potvyniai ar sausra, o tai savo ruožtu sumažina pasiūlą ir sukelia staigų kainų padidėjimą. Energijos tiekimui įtakos gali turėti Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) kartelio priimti sprendimai, dėl kurių kainos kyla panašiai. Todėl apskaičiuojant pagrindinę infliaciją šie nepastovūs elementai pašalinami, nes siekiama pateikti skaičių, kuris atspindėtų realų kainų padidėjimą, o ne kainų pokyčius, kuriems įtakos turi trumpalaikiai pasiūlos sukrėtimai.
Norint nustatyti pagrindinę infliaciją, dažniausiai naudojamos dvi priemonės. Norint nustatyti pagrindinę šalies infliaciją, galima naudoti bet kurį iš šių indeksų, iš jų atėmus maisto ir energijos kainų poveikį. Abu indeksai vertina asmeninį vartojimą, tačiau tarp jų yra svarbus skirtumas.
Vartotojų kainų indeksas (VKI) matuoja vartojimą pagal fiksuoto prekių krepšelio svertinį vidurkį, o tai reiškia, kad, nepaisant įvairių prekių kainų augimo, daroma prielaida, kad vartotojai renkasi tuos pačius. Asmeninio vartojimo išlaidų (PCE) indeksas pripažįsta, kad pasikeitus kainoms vartotojai gali koreguoti savo išlaidas, kad tiktų. Pavyzdžiui, jei mėsos kainos per daug išauga, žmonės gali išleisti mažiau mėsai ir daugiau – daržovėms; todėl PCE atsižvelgia į šiuos pakeitimus.
Vyriausybės siekia kontroliuoti pagrindinę infliaciją, kad bendrasis kainų lygis didėtų laipsniškai. Tai yra pageidautina valstybė, nes bendras kainų padidėjimas padidina tikimybę, kad piliečiai gali išlaikyti norimą gyvenimo lygį. Pagrindinės infliacijos matavimas taip pat svarbus norint parodyti realių ir galimai nuolatinių kainų pokyčių kryptį, kuri naudojama formuojant vyriausybės politiką. Iš esmės pagrindinės infliacijos skaičiai leidžia vyriausybei žinoti, kokios ekonomikos sritys reikalauja dėmesio ir kurioms reikia programų, kad būtų sustabdytas tolesnis kainų augimas.