Pakankamo proto principas iš esmės teigia, kad visi dalykai, kurie egzistuoja arba atsiranda, turi pagrindinę priežastį. Ši priežastis gali būti išorinė – pavyzdžiui, kamuolys skrieja oru, nes jį spyrė koja – arba vidinė, pavyzdžiui, kai žmogus spardo kamuolį, nes jam ar jai tai patinka. Šis principas tam tikra forma pirmą kartą pasirodė Parmenido darbuose, tačiau terminą sugalvojo Gottfriedas Leibnicas, kuris taip pat yra labiausiai žinomas dėl šios idėjos. Leibnicas sakė, kad visa tiesa yra tiesa, nes arba jos neigimas reiškia prieštaravimą, arba todėl, kad ji yra geriausia.
Pagrindinis pakankamos priežasties principo supratimas yra tas, kad visi daiktai turi pagrindinę priežastį arba priežastį. Iš esmės tai loginis atitikmuo sakymui, kad niekas iš nieko neatsiranda. Jei vyras nušoka nuo dangoraižio, neužtenka manyti, kad tai ką tik įvyko; kažkur turi būti priežastis. Ši priežastis gali būti išorinis veiksnys arba vidinis veiksnys.
Išorinis veiksnys kyla iš ko nors kito nei pats daiktas. Pavyzdžiui, jei vyras nušoka nuo dangoraižio, jis gali tai padaryti, nes pagrobėjas jam grasino kankinti, jei jis nenušoks. Priežastis, kodėl viskas krenta į žemę, yra ta, kad visa visatoje esanti medžiaga yra traukiama viena prie kitos, o didesni daiktai turi didesnę gravitacinę trauką. Šiuo principu siekiama paaiškinti visus savavališkus – iš pažiūros neplanuotus – įvykius mintimi, kad už jų slypi pakankama priežastis.
Vidinius veiksnius dažnai sunku nustatyti, tačiau tai iš esmės yra priežastys, kylančios iš konkretaus veiksmo veiksnio. Pavyzdžiui, vyras gali nušokti nuo dangoraižio, nes nusprendė, kad egzistencija neturi galutinio tikslo ir nesimėgauja savimi. Pakankamos priežasties principas reiškia, kad nėra nepaaiškinamų dalykų ar įvykių.
Leibnicas, filosofas, labiausiai žinomas dėl pakankamo proto principo, teigė, kad visos tiesos priklauso nuo vieno iš dviejų principų. Prieštaravimo principas teigia, kad turi būti tam tikra tiesa, jei idėjos ar įvykio paneigimas sukelia prieštaravimą. Pavyzdžiui, Leibnicas tikrai arba egzistavo, arba neegzistavo – jis niekaip negalėjo padaryti abiejų, todėl viena turi būti tiesa. Leibnicas antrąjį principą įvardijo kaip geriausio principą, kuris teigia, kad viskas, kas yra tiesa, yra taip, nes tai yra geriausia.