Papildoma terapija yra nemedikamentinės terapijos rūšis, kuri naudojama kartu su tradiciniais gydymo būdais. Šio tipo terapija gali apimti daugybę skirtingų gydymo būdų, įskaitant akupunktūrą, homeopatiją ir transkutaninės elektrinės nervų stimuliacijos (TENS) terapiją. Nors daugelis šių gydymo būdų vis dar laikomi alternatyviais, kai kurios papildomos terapijos rūšys tapo taip plačiai pripažintos medicinos įstaigose, kad kai kuriose šalyse jie yra apdrausti sveikatos draudimu. Vienas iš tokių pavyzdžių – akupunktūra, kuri JAV įtraukta į daugelio privačių draudimo kompanijų polisas.
Yra daugybė papildomos terapijos rūšių. Dažniausi iš jų yra alternatyvūs gydymo būdai, tokie kaip akupunktūra, chiropraktika ir TENS terapija. Atliekant akupunktūrą, adatos įvedamos kritiniuose kūno slėgio taškuose, siekiant sumažinti skausmą, stresą ir kitus simptomus. TENS terapija stimuliuoja panašius slėgio taškus švelniais elektros smūgiais ir yra naudojama gydant įvairius lėtinio skausmo sutrikimus. Chiropraktikos terapija apima stuburo ir kitų sąnarių manipuliavimą, siekiant pagerinti sveikatą ir gerovę.
Nors terminai „alternatyvioji terapija“ ir „papildomoji terapija“ dažnai vartojami pakaitomis, jie nėra visiškai tas pats dalykas, net jei jie nurodo tuos pačius gydymo būdus. Alternatyvi terapija yra ta, kuri naudojama vietoj įprastinio gydymo. Priešingai, be medicininio gydymo naudojami papildomi gydymo būdai. Todėl tas pats gydymas gali būti laikomas alternatyviu arba papildomu, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, kurioje jis naudojamas.
Kitas painus šio skirtumo elementas yra tas, kad terminas „papildoma terapija“ atsirado daugiausia dėl to, kad pasikeitė mąstymas apie patį gydymą. Iki 1990-ųjų tokie gydymo būdai, kaip akupunktūra ir TENS terapija, buvo laikomi neteisėtais gydymo būdais. Tačiau dešimtajame dešimtmetyje išaugęs šių gydymo būdų populiarumas privertė medicinos įstaigą į juos žiūrėti rimčiau. Dėl to jie tampa vis labiau įprasti, todėl daugelis alternatyvių gydymo būdų dažnai naudojami kartu su medicininiu gydymu. Tokių gydymo būdų naudojimas papildant medicininį gydymą paskatino juos laikyti papildomu, o ne alternatyviu.
Nors papildomi gydymo būdai naudojami kartu su įprastiniu medicininiu gydymu, filosofiniu požiūriu jie gana skirtingi. Apskritai, svarbiausias skirtumas yra tas, kad taikant papildomą gydymą dažniausiai naudojamas holistinis požiūris, nes pagrindinis dėmesys skiriamas visam asmeniui, o ne ligai ir jos simptomams. Pavyzdžiui, migreną patiriančiam asmeniui gydytojas gali skirti skausmą malšinančių ir pykinimą mažinančių vaistų. Priešingai, holistinis gydytojas, be vaistų, gali pasiūlyti masažą, atsipalaidavimo metodus ar akupunktūrą.