Paraezofaginė išvarža yra hiatalinės išvaržos rūšis. Išvarža atsiranda, kai riebalinio audinio ar organo dalis prasiskverbia pro raumenų sienelę, kurioje paprastai jos yra. Hiatal išvarža yra tada, kai skrandžio gabalas išsiveržia per krūtinės ląstos diafragmą ir patenka į krūtinės ertmę. Paprastai tai apima tik dalį skrandžio, tačiau tam tikrais atvejais visas skrandis migruoja į krūtinės ertmę.
Krūtinės ląstos diafragma, dažniau ir paprasčiau vadinama diafragma, yra į lakštą panašus raumuo, kuris atskiria pilvo ertmę nuo krūtinės ląstos arba krūtinės ertmės ir padeda susitraukti bei išplėsti krūtinės ertmę kvėpuojant. Paraezofaginės išvaržos metu skrandis, neatsiejamas virškinimo procese dalyvaujantis organas, išsikiša pro įprastai atsirandančią skylę diafragmoje. Ši skylė, vadinama diafragmos pertrauka, yra maždaug dešimtojo slankstelio lygyje, skaičiuojant nuo galvos iki uodegos, per kurią praeina stemplė. Stemplė yra raumeningas, vamzdelį primenantis organas, kuris perduoda maistą iš ryklės į skrandį.
Kai hiatal išvarža atsiranda be trauminės priežasties, ji gali būti suskirstyta į vieną iš dviejų kategorijų: paraezofaginė išvarža, dar vadinama slenkančio tipo išvarža, arba slankioji išvarža. Slankioji išvarža, dažniausia iš dviejų tipų, atsiranda, kai virškinamojo trakto jungtis, sfinkteris tarp stemplės ir skrandžio bei viršutinė skrandžio dalis išsikiša per diafragmos pertrauką. Išvaržos audinys, kuris paprastai yra mažas, gali slysti į krūtinės ertmę ir iš jos.
Paraezofaginės išvaržos metu dugnas arba suapvalinta priekinė skrandžio dalis stumiasi per stemplės angą diafragmoje, o virškinimo trakto jungtis lieka po diafragma. Dėl to skrandis sukasi arba „susisuka“ prieš laikrodžio rodyklę ir gali užsikimšti virš diafragmos, į stemplės šoną. Dažnai pacientams, kuriems yra paraezofaginė išvarža, rūgšties refliuksas nepasireiškia, nes sfinkterio padėtis tarp skrandžio ir stemplės išlieka nepakitusi. Nors daugelis pacientų yra besimptomiai, paraezofaginė išvarža gali sukelti stiprų krūtinės skausmą, kuris nereaguoja į antacidinius vaistus, skrandžio skausmą, vėmimą ar pykinimą, pykinimą, virškinimo sutrikimus ar rijimo pasunkėjimą.
Paraezofaginė išvarža gali būti didelė sveikatos problema, jei išvarža įkalinama arba pasmaugta. Įkalinimas įvyksta, kai išvarža įstringa išsikišusioje padėtyje ir patiria spaudimą. Pasmaugimas įvyksta, kai nutrūksta kraujo tiekimas į išvaržą audinį, dėl kurio audinys miršta. Jei yra rizika, kad atsiras bet kuri iš šių dviejų komplikacijų, pacientui bus atlikta operacija, kad skrandis būtų grąžintas į vietą ir sustiprintas diafragmos pertrauka. Įkalinta ar pasmaugta paraezofaginė išvarža turi būti nedelsiant chirurgiškai ištaisyta.
Paprastai operacija atliekama laparoskopiškai. Tokio tipo procedūros metu chirurgas padaro nedidelius pilvo pjūvius, per kuriuos įkiša chirurginius instrumentus. Į vieną iš pjūvių įkišamas laparoskopas – plonas vamzdelį primenantis prietaisas su kamera viename gale, kad gydytojas matytų neatlikęs atviros operacijos, todėl mažiau randų, kraujavimas ir trumpesnis atsigavimo laikotarpis. Gydytojas įterpia instrumentus į kitus pjūvius, kad padėtų skrandį atgal žemiau diafragmos ir sustiprintų diafragmos pertrauką.