Parafino aliejus, Australijoje ir JAV žinomas kaip žibalas, o Kanadoje krosnių alyva, yra degus skystas angliavandenilis, deginamas kaip kuras. Jis dažniausiai naudojamas orlaivių reaktyviniams varikliams maitinti, bet taip pat gali būti naudojamas šildymui, apšvietimui ir maisto ruošimui. Jis yra rafinuotas iš naftos ir yra gana pigus gaminti.
Pirmą kartą parafino aliejų distiliavo geologas Abrahamas Gesneris 1807 m. Naujajame Bransvike, Kanadoje, iš asfalto tipo, vadinamo Albertitu. Bėgant XIX a., buvo atrasti nauji šaltiniai, o jo gamyba tapo labiau komercializuota ir plačiai paplitusi. Gesneris 19 m. įkūrė „Kerosene Gaslight Company“, o kitais metais škotų chemikas Jamesas Youngas pradėjo distiliuoti parafino aliejų iš vietinės Torbanito anglies. 1850 m. lenkų chemikas Ignacy Łukasiewiczius atrado dar pigesnį jo gryninimo būdą. Žemos naujo kuro kainos ir prieinamumas lėmė banginių medžioklės pramonės nuosmukį antroje XIX amžiaus pusėje.
Prieš atsirandant elektros akumuliatoriaus energijai, parafino alyva buvo labiausiai paplitęs kuras lempoms ir nešiojamiesiems žibintams. Jis vis dar tam tikru mastu naudojamas nešiojamoms lempoms ir viryklėms, dažniausiai stovyklautojams arba besivystančiose šalyse. Amišai, kurie religiniu požiūriu prieštarauja elektros energijai, savo lempoms ir prietaisams maitinti labai priklauso nuo parafino aliejaus. Ši alyva šiuolaikiniame pasaulyje dažniausiai naudojama kaip reaktyvinių lėktuvų ir raketų kuras.
Parafino aliejus taip pat buvo naudojamas kaip pramoninis tirpiklis ir tepalas. Jis gali būti naudojamas medžiagoms, kurios gali būti pažeistos arba lakios esant deguoniui, laikyti. Istoriškai jis buvo dedamas į stovintį vandenį, kad uodai nesidaugintų, ir tepamas ant galvos, kad sunaikintų utėles, nors tokia praktika gali būti pavojinga ir dažniausiai nebenaudojama. Parafino aliejus taip pat naudojamas kai kurioms pramogoms, tokioms kaip ugnies šokiai ir ugnies kvėpavimas, nes užsidega santykinai žemesnėje temperatūroje nei kiti degalai.