Paragvajaus arfa yra Europoje naudojamų arfų darinys. Tai liaudies instrumentas, kuriuo grojantys groja visai kitaip nei tradicinis klasikinis pedalas ar koncertinė arfa. Jis geriausiai žinomas visoje Pietų Amerikoje, tačiau turi pasekėjų ir atlikėjų visame pasaulyje.
XV–XVIII a., kai jėzuitai steigė misionierius Pietų Amerikoje ir kolonizavo kolonijas, atvykusieji dirbti ir gyventi kolonijose atsinešė tradicines europietiškas arfas. Šie instrumentai atliko svarbų vaidmenį skleidžiant Evangeliją Paragvajaus žmonėms. Vietiniai Paragvajaus gyventojai patys tapo šių instrumentų žinovais ir patys patraukė į arfos kūrimą bei grojimą.
Paragvajiečiai, išmokę groti ir gaminti arfas, suprato, kad europietiškos arfos turi didelį trūkumą, kai kalbama apie bendrą dizainą. Europos arfos turi kaklo dizainą, dėl kurio dėl stygų įtempimo kaklas pasisuka į kairę. Europietiškos arfos turėjo būti sunkesnės ir tvirtesnės, kad atlaikytų šią įtampą, todėl jas buvo sunkiau transportuoti. Paragvajiečiai išsprendė šią problemą sukurdami „skilimą kaklą“, kur stygos atėjo iš kaklo centro. Paragvajaus arfos prekės ženklas yra tai, kad ji yra daug lengvesnė nei dauguma Europos arfų, dažniausiai pagamintų iš kedro ir pušies ir sveria tik 12–16 svarų (5.44–7.25 kg), priklausomai nuo to, ar arfa turi svirties sistemą.
Paragvajaus arfa paprastai turi 36 stygas, nors kai kurios turi 32, 38 arba 40 stygų. Tai suteikia apytikslį maždaug penkių oktavų diapazoną. Kalbant apie aukštį, arfa paprastai yra apie penkias pėdas (1.52 m). Jame nėra pedalų, tai yra dar viena priežastis, kodėl Paragvajaus arfos yra lengvos. Tie, kurie turi svirties sistemas, gali atidaryti vieną ar daugiau svirčių, kad pakeltų vienos ar kelių stygų aukštį per pusę žingsnio ir taip lengvai grotų skirtingais klavišais.
Kalbant apie atlikimą, skiriamasis Paragvajaus arfa grojimo bruožas yra tai, kad atlikėjas įjungia stygas nagais. Melodija dažnai skamba oktavomis arba atliekama trečdalio ar šeštos intervalu, suteikdama būdingą sodrų skonį. Žaidėjai taip pat naudoja tremolos, greitai kaitaliodami pirmyn ir atgal iš vienos aikštelės į kitą. Trumpai tariant, paragvajiečiai su arfa elgiasi taip pat, kaip su gitara, netgi trankydami. Su gitara panašus požiūris į arfą, Paragvajaus arfos muzika spindi gyvais Pietų Amerikos ritmais ir yra toli nuo klasikinio arfos „angeliškojo“ stereotipo.