Lygiagretumas yra praktika, kurią kalbėtojai ar rašytojai naudoja panašiai struktūrizuodami panašius sakinius, frazes, žodžius ir sakinius savo prozoje ar kalboje. Tai leidžia kalbėtojui ar rašytojui išlaikyti savo darbo nuoseklumą ir sklandžiau eiti. Be to, tai gali padėti kalbą ar raštą padaryti įtikinamesnį dėl kartojimosi. Kai kalbėtojai ar rašytojai sujungia keletą konstrukcijų, kurios gali būti lygiagrečios iš prigimties, bet įgauna daug skirtingų formų, tai vadinama klaidingu paralelizmu.
Jei kas nors rašo prozos kūrinį, jis gali sudominti skaitytoją puslapio žodžių galia. Panašiai viešieji kalbėtojai bando sulaukti norimos klausytojų reakcijos, sudėliodami žodžius taip, kad jų mintis būtų ryškus ir aiškus. Kalba ar proza, kuri yra nerišli ir sudėtinga, tik atitrauks klausytojus ir skaitytojus nuo numatomo efekto. Dėl to visada yra gera idėja pabarstyti paralelizmo pavyzdžius ilgoje kalboje ar bet kokioje ilgoje prozoje.
Sakinyje paralelizmas gali atsirasti bet kuriuo metu, kai kartojama tam tikra konstrukcija. Pavyzdžiui, gali kartotis panašios frazės, kaip sakinyje: „Šuo įbėgo į kambarį, į sodą ir į mūsų širdis“. Taip pat gali nutikti, kai kartojasi du ar daugiau panašiai įrėmintų sakinių, kaip sakinyje: „Kai reikėjo, ko reikėjo, aš norėjau tai padaryti“.
Pasitaiko atvejų, kai šios technikos galimybė egzistuoja, tačiau rašytojai ir kalbėtojai to nepripažįsta. Kai tai įvyksta, tai vadinama klaidingu lygiagretumu. Įsivaizduokite kalbėtoją, kuris sako: „Aš galiu tai padaryti sunkiai dirbdamas, daug nakvodamas ir įdėdamas papildomų pastangų“. Šio sakinio pakeitimas gali padėti pasiekti didesnį rišlumą. Kalbėtojas galėtų pasakyti: „Aš galiu tai padaryti sunkiai dirbdamas, vėluodamas ir dėdamas daugiau pastangų“.
Lygiagretumą taip pat galima pasiekti ilgesniame prozos ar retorikos kūrinyje, sukraunant panašios struktūros sakinius vieną ant kito. Ši technika gali ne tik atkreipti dėmesį į kūrinio esmę, bet ir sudominti numatytą auditoriją. Kai naudojamas šis metodas, visų panašių konstrukcijų galia didėja, kol pasiekia galingą kulminaciją su galutine dalimi. Rašytojas ar kalbėtojas gali ne tik įgyti darnumo, bet ir turėti įtakos.